© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Dr. Balys Vaitkus, 2003
Muzikas iš Dieviškojo pašaukimo.
O.Messiaeno 95-osioms gimimo metinėms
20-ajame amžiuje buvo keletas kūrėjų, turėjusių
ypatingą spalvos pojūtį. Aplenkiant dailininkus, kurių
tikroji duona yra darbas su spalva, iš muzikų tarpo
reikėtų išskirti lietuviams be galo reikšmingą
M.K.Čiurlionį, jo amžininką rusų kompozitorių
Aleksandrą Skriabiną bei prancūzų kompozitorių Olivier
Messiaeną.
O.Messiaenas nevienąsyk savo pasisakymuose yra
patvirtinęs savo dvasinę giminystę su M.K.Čiurlioniu,
jam imponavo nuolatinis muzikos ir dailės persipynimas
M.K.Čiurlionio kūryboje. O.Messiaenas, kaip ir
A.Skriabinas bei M.K.Čiurlionis, muzikinius garsus matė
spalvomis. Tokių savo sugebėjimų suvokimas tapo vienu
ryškiausių jo vaikystės atradimų. Ypatingai didelį
sukrėtimą O.Messiaenas patyrė pirmą kartą pamatęs
didžiuosius Šartro (Chartres) Katedros vitražus -
domėjimasis bažnyčių vitražais vėliau tapo viena iš šio
prancūzų kompozitoriaus aistrų. Mes, “neregintieji”,
tikriausiai, sunkiai įsivaizduotumėm, kad stebint spalvų
žaismę nuostabaus grožio spalvoto stiklo kompozicijose
įmanoma girdėti muziką ir - priešingai - akordų kekės,
skirtingos tonacijos, įvairūs instrumentų tembrai
vaizduotėje sukelia realius spalvų bei atspalvių niuansus.
Tai O.Messiaenui buvo absoliučiai natūralu.
Nedvejojant, O.Messiaenas buvo vienas didžiųjų mūsų
laikų krikščionių. Būdamas puikus vargonininkas
O.Messiaenas visą savo gyvenimą dirbo Paryžiaus Šv.
Trejybės bažnyčioje. Jis turėjo, sakytume, charizmatinį
sugebėjimą ištirpti Mišių paslaptyje, išnykti savo
atliekamoje muzikoje. Nepaisant labai savitos stilistikos,
ritminio sudėtingumo, unikalios harmoninės kalbos,
O.Messiaeno muzika nepaprastai vienalytė - ji, “it
neskubios, nesibaigiančios variacijos, plėtojamos vien iš
dvasinės medžiagos” (V.Gerulaitis), visa skirta
Amžinybei. Pats kompozitorius yra sakęs, jog muzika -
nuolatinis dialogas tarp erdvės ir laiko, garso ir spalvos,
vedantis mus į vienovę, kurioje erdvė yra laikas, garsas
yra spalva. Toje vienovėje, išeidami iš laikiškumo ribų,
priartėjame prie Anapus. Muzika - vienintelis iš visų
menų, leidžiantis išgyventi šį fenomeną.
Savo neatsiejamu muzikos ir tikėjimo susiliejimu
O.Messiaenas lygintinas tik su J.S.Bachu. Toks
palyginimas, kurį pats Messiaenas priėmė kaip kažką
savaime suprantamo, yra labai svarbus, nes juo įmanoma
atsverti vis pasigirstančius, bet, matyt, nepagrįstus
šiuolaikinius vertinimus: nepaisant to, kad dauguma
didžiųjų muzikų jautėsi esą svetimi savo gyvenamame
laikotarpyje, Bacho laikmečio muzikų ryšys su Bažnyčia
buvo visiškai natūralus ko, deja, nepasakytume apie
nūdieną - O.Messiaenas yra, greičiausiai, tik maloni
išimtis.
Dievobaimingumas yra jungiamoji grandis, vienijanti
visus jo kūrybos elementus, apie kurių heterogeniškumą,
eklektiką bei gausumą tiek daug viešai svarstoma. Jie visi
paklūsta tai pačiai vienijančiai jėgai, kaip metalo drožlės
- magnetiniam laukui. Pats O.Messiaenas,
apibūdindamas savo kūrybos elementus kalboje,
pasakytoje 1971 m. Erazmo [Roterdamiečio] premijos
(Praemium Erasmianum) gavimo proga, ištaria esminę
nuostatą: “Aš tikiu Dievą!”.
Kalbėdamas apie muziką, Messiaenas įvairiais aspektais
nusako pagrindines savo kūrinių sandaros ypatybes,
mąstymo bei kūrybos leitmotyvus. Greta tikėjimo kaip
aukščiausios, visaapimančios temos, svarbiausią vietą jo
komentaruose užima ritmas, garsų sistemos, paukščių
giedojimas, visų šių elementų santykis su spalva, taip pat
objektyvus bei subjektyvus garso - spalvos santykio
fenomenas, jo reikšmė klausytojų suvokimui, leitmotyvui
kaip bendrajam estetiniam principui. Kalbėdamas apie
savo operą “Pranciškus Asyžietis” - jos rašymas užtruko
daugiau kaip 10 metų ir pareikalavo iš kompozitoriaus
didžiulių fizinių ir dvasinių jėgų - O.Messiaenas aprėpia
visą savo kūrybą, nusako pačių muzikos komentarų
svarbą, savo požiūrį į kančią, savo santykį su kitais
kompozitoriais, ypač su J.S.Bachu, taip pat su savo
mokiniais bei visa naująja muzika.
Daugelis kompozitoriaus parašytų tekstų ar pasakytų
kalbų iliustruoja išliekantį, o kai kada - stipriau ar
subtiliai besikeičiantį O.Messiaeno prasminių akcentų
išsidėstymą, kurių kaitą sekti, be abejo, būtų patraukli
galimybė kiekvienam besidominčiajam.
Dažnai girdime paprastą klausimą, į kurį, deja, negreitai
rasime visaapimantį atsakymą: “Koks gi buvo
O.Messiaenas kaip žmogus, kaip asmuo?”. Laimė pažinti
šią iškilią mūsų epochos asmenybę teko vokiečių
vargonininkei, paties O.Messiaeno žodžiais tariant,
geriausiai jo kūrinių atlikėjai Almut Rössler (orig.:
Rößler), kurios plunksnai priklauso jau keletas knygų
apie O.Messiaeną. Jai teko daug kartų bendrauti su
kompozitoriumi, lankytis jo namuose Paryžiuje, kartu
keliauti po įvairias šalis, grojant vargoninių jo kūrinių
premjeras.
“Muzikos barų” skaitytojams pateikiu keletą ištraukų iš
mano verčiamos A.Rössler knygos “Apie Olivier
Messiaeno dvasinį pasaulį”. Aukščiau cituotos
O.Messiaeno mintys - taip pat iš šio leidinio.
“Pirmiausiai dera priminti, jog mano studijų metais
(1951 - 1955) dar smarkiai jautėsi pokario situacija:
varganas visuomeninis gyvenimas bei labai tradicinis
mokymo lygis. Kitaip sakant, nei Messiaeno, nei kita
šiuolaikinė muzika į bažnytinės muzikos studijų akiratį
nepatekdavo, arba patekdavo visiškai atsitiktinai. Tuo
metu buvo madinga įgytus vargoninius sugebėjimus
“apšlifuoti” Prancūzijoje. Laimingų sutapimų dėka po
mano oficialiųjų studijų sekė poros metų privačios
studijos pas profesorių Gaston Litaize’ą, šią, nepaisant
aklumo, švytinčią, gyvybingą asmenybę, muzikantą -
virtuozą, kuris buvo artimas Olivier Messiaeno draugas,
gynėjas ir nenuilstantis jo vargoninių kūrinių atlikėjas.
Todėl mano vargoninių namų darbų užduotimis iškart
tapo Messiaeno ciklo La Nativite du Seigneur
(”Viešpaties gimimas”, 1935 m.) dalys. Nepaisant
pradinio paviršutiniško šios muzikos neigimo, studijavau
ją labai atidžiai, nes mane traukė noras įveikti jos
ritmines problemas.
Žinia, “apetitas ateina bevalgant” - 1957 m. antrąją
Kalėdų dieną pilnoje Diuseldorfo Šv. Jono bažnyčioje
pirmą kartą grojau šį kalėdinį Messiaeno ciklą, kuris
buvo priimtas, iš esmės, palankiai, nors buvo ir aistringai
jį neigiančių.
Neužilgo sekė ir velykinio ciklo Les Corps glorieux
(”Pašlovintieji kūnai”, 1939 m.) pirmasis atlikimas
Diuseldorfe. Už šios muzikos bei kitų šiuolaikinių
prancūzų autorių kūrybos propagavimą 1960 m. gavau
paskatinamąją Šiaurės Reino Vestfalijos žemės Kultūros
premiją. Šiuos pinigus skyriau dar vienam keleto
savaičių studijų vizitui Paryžiuje 1961 m. pabaigoje. Tuo
metu pas G.Litaize'ą studijavau Messiaeno “Sekminių
mišias” bei lankiau žymiąsias O.Messiaeno paskaitas
Paryžiaus Konservatorijoje. Šiandien lieka tik gailėtis, jog
tai buvo tik trumputis epizodas.
Pirmoji pažintis tokia ir buvo: Messiaenas - dėstytojas,
prieš jį 15 - 20 žmonių grupė, kurią jis meiliai vadino
“mano mažyliai”. Tos paskaitos, kurias Messiaenas
vesdavo visą savo pedagoginės veiklos laiką tris kartus
kiekvieną savaitę po keturias valandas, būdavo visiškai
nestereotipinės - kaip prasminga, kai jos vedamos tokios
didingos dvasios žmogaus! Šių paskaitų turinys buvo
įvairiausių laikų ir stilių muzikos suvokimas. Tai buvo
labai individualių muzikos istorijos ir muzikos analizės
paskaitų mišinys, apjungtas slaptomis raudonomis
gijomis, tarsi lozungais.
Savo tuometiniuose užrašuose skaitau, kad kelių savaičių
eigoje ritminiu, motyvinio vystymo bei harmoniniu
atžvilgiais buvo nagrinėjamos Ars nova laikotarpio
G.Machauto “Mišios”, C.Monteverdi opera “Orfėjas”,
D.Scarlatti Sonatos (ir jų techninių atradimų tąsa
Albenizo kūriniuose), instrumentiniai 18 a. koncertai,
skirtumai tarp M.Ravelio ir C.Debussy, tarp Claude le
Jeune’o ir C.Jannequino. Ypač man brangūs Debussy
preliudo Ondine (”Undinė”) analizės užrašai - juose
atsispindi ta neįtikėtina atskaitos taškų gausybė ir
kruopštus nagrinėjimas. Visiškai asmeninės Messiaeno
pastabos, toli lenkiančios įprastas muzikinės analizės
ribas, leido man kaip stebėtojai per trumpą laiką suvokti
milžinišką jų poveikį studijuojančiųjų muzikinių pažiūrų
vystymuisi. Messiaenas sėdėdavo už fortepijono, grodavo
viską iš lapo “lyg velnias”, kreipdavosi į kiekvieną
klausdamas, aiškindavo, pagalvodavo, vėl aiškindavo.
Dažnai šiuos muzikinius posėdžius baigdavome įrašų
klausymu. Iš paskaitų išeidavome tiesiog pripumpuoti
muzikos, daugybės jos niuansų ir persipynimų.
Šiuo metu, tarpininkaujant Litaize’ui, man teko
pirmąkart groti Messiaenui jo muziką, “Sekminių mišias”
- kiek man tai buvo nepamirštamas įvykis, tiek visiškai
šalutinis pačiam Messiaenui.
Be abejo, kitaip klostėsi mūsų susitikimai dviejų
Messiaeno minėjimų metu 1968 ir 1972 metais
Diuseldorfe. Čia Messiaenas labai jautriai reagavo į
rengėjų pastangas bei į gausias ovacijas; apie tai
laikraštis Carrefour (”Kryžkelė”) rašė: “Švęsti didžio
prancūzų kompozitoriaus 60-metį reikia Diuseldorfe”.
Messiaenas tiek džiaugėsi muzikiniu savo gimtadienio
paminėjimu, jog leidosi mano įkalbamas vėl ką nors
parašyti vargonams. Šis atsiradęs naujas veikalas
vadinosi Meditations sur le Mystere de la Sainte Trinite
(”Švč. Trejybės paslapties meditacijos”, 1969).
Objektyviausias bei neišdildomas abiejų švenčių įspūdis
išliko prisimenant jautrų, net “intymų” Messiaeno
bendravimą su vienais geriausių vokiškųjų vargonų
Diuseldorfo Šv. Jono bažnyčioje. Pirmoje vietoje reikia
pabrėžti tą nenumaldomą kruopštumą, su kuriuo
kompozitorius prie šių, visiškai jam nepažįstamų,
vargonų dirbo, siekdamas surasti adekvatų savo garsinių
įvaizdžių sprendimą - jis nepavargdamas lakstė
laipteliais tarp vargonų pulto ir bažnyčios žemyn ir
aukštyn, reikalaudamas iš manęs aukščiausių
registruotės meno sugebėjimų. Lygiai taip
nenumaldomai ir preciziškai, beveik nuasmenintai
atrodė ir jo darbas repetuojant Trois petites Liturgies
sur la Presence divine (”Trys mažosios Dieviškojo
buvimo liturgijos”, 1943): iki sprogimo ekstatiškos
muzikos ir visiškai nuasmeninto, beveik nejudraus jos
kūrėjo veido išraiškos priešingybė iki šiol sudaro vieną iš
reikšmingiausių mano gyvenimo įspūdžių: tai lyg
spontaniškas žvilgsnis į Messiaeno kūrybinės natūros
dualizmą.
Po tokių įtemptų darbo valandų juo labiau jaudinantis
būdavo jo širdingas dėkingumas atlikėjams po koncertų:
jis galėjo nenuilstamai mėgautis atlikėjų ir savo muzikos
sėkme. Neįmanoma pamiršti tų tylos minučių prieš
aplodismentų audrą 1972 metais, per “Meditacijų”
premjerą tiek Diuseldorfe, tiek Paryžiuje - ko gero, po
išties reikšmingų muzikos atlikimų bažnyčiose toks
pripažinimas ir yra pats gražiausias: pirmiausiai muzika
nuaidi, nutyla erdvėje, klausytojų galvose ir širdyse, o tik
po to jai išreiškiamas pritarimas ir džiaugsmas.
Kartu Diuseldorfe praleistos dienos išraiškingai
atspindėjo ir kasdienes Messiaeno kaip krikščionio
pratybas, jo dalyvavimą šv. Mišiose, priimant švč.
Komuniją. Messiaenas ir Bažnyčia: matau jį kaip
kontūrą, besimeldžiantį gotikinės Lisabonos Katedros
švytėjime prieš savo kūrinio La Transfiguration de
Notre Seigneur Jesus- Christ (”Mūsų Viešpaties Jėzaus
Kristaus persikūnijimas”, 1969) premjerą, matau jį, iš
vargonų emporos sekantį šv. Mišių eigą, - neįmanoma
nedalyvauti šiame susikaupime. Taip pat neįmanoma
įsivaizduoti turistų šurmulio šalia Messiaeno vargonų
pamaldų metu, kaip kad dažnai esti kitose Paryžiaus
bažnyčiose. Lygiai su tokiu pat atidumu jis sekdavo
pamaldas ir evangeliškoje Šv. Jono bažnyčioje
Diuseldorfe, ar filosofuodavo su mano tėvu, evangelikų
teologu.
Po pirmojo Messiaeno minėjimo Diuseldorfe pažinau jį ir
prie jo paties vargonų Paryžiaus Šv. Trejybės bažnyčioje,
siekdama gauti paskutines, autentiškas nuorodas prieš
visų Messiaeno kūrinių plokštelės įrašą: tai buvo ypač
asmeninės nuorodos, padėjusios tiksliai atlikti jo
kūrinius iš esmės kitaip sukonstruotu bei skambančiu
instrumentu.
Šio darbo prie Šv. Trejybės bažnyčios vargonų metu,
manau, patyriau esminius savo gyvenimo dalykus. Ta
ramybė, su kuria Messiaenas sėdasi prie savo vargonų,
juos atidaro, ruošia registrų kombinacijas, tikrina, ką
paruošęs, normaliam žmogui darytų įspūdį, kad “aš
galėčiau tai daug greičiau”. Aš gi po trumpos vidinės
kovos sąmoningai nusprendžiau neprieštarauti tam iš
vidaus, o pasiduoti tokiam užburiančiam ritmui. Tai
nebūtinai reiškia, jog aš tiek pat laiko eikvosiu
techniniams pasiruošimams būdama viena. Tačiau tuo
metu priėmiau tai kaip dovaną - pojūtį, kad viskam
užtenka laiko, kad kūrinius, prieš jiems suskambant ir
jiems pasibaigus, reikia apgaubti laiku ir erdve. (Kaip
dažnai, deja, būtent vargonų koncertuose girdime
dalykišką gaidų ar mygtukų šiugždėjimą iškart nutrūkus
paskutiniam akordui ar jam tebeskambant!)
Susitikimų Paryžiuje viršūne tapo “Meditacijų” premjera
Šv. Trejybės bažnyčioje,- kai grojau, šalia stovint
Messiaenui, o klausė visas muzikinis Paryžiaus elitas - ko
gero, niekad daugiau neteko išgyventi tokios
“koncentruotos” koncertinės situacijos, kai pakilau
aukščiau savęs pačios dėl atsakomybės prieš greta
stovintį genialų, į savo kūrinį susitelkusį asistentą, kuris
visgi spinduliavo nuostabia ramybe.
Tik vienąkart yra tekę matyti Messiaeną patį grojantį Šv.
Trejybės bažnyčios vargonais: vieną šaltą 1971 m.
lapkričio vakarą jis man, vienai pirmųjų, neskaitant
žmonos Yvonne Loriod, pergrojo savo “Meditacijas” ir
įteikė švarraštį, kad galėčiau ruoštis šio kūrinio atlikimui.
Nors tuo metu ir pasiteiravau jo, tačiau visgi iki šiol
negaliu suprasti, kodėl Messiaenas pranešė apie naują
savo vargoninį opusą praėjus net dvejiems metams po jo
parašymo. Tai tikriausiai yra susiję su jo ypatingu
varžymusi pateikti savo kūrybą. Yvonne Loriod dar 1969
m. buvo man išdavusi, jog Messiaenas, atrodo, rašo
naują vargoninį kūrinį, - tą ji tikrai sužinojo irgi tik
tuomet, kai šis ją pakvietė jau baigtą veikalą perrašyti.
Po ilgų bendravimo metų, vis dažniau pasitaikančių
susitikimų su Messiaenu įvairių koncertų skirtingose
šalyse metu, 1979 m. pirmąkart lankiausi Messiaeno-
Loriod namuose, išsidėsčiusiuose per tris aukštus
viename iš Paryžiaus dangoraižių. Į akis krito didžiulė
biblioteka su gausiu teologiniu skyriumi, ryškus
raudonas kilimas, juodas rojalis, Blanc-Gattiso paveikslai
ant sienų bei indaujos su vertingais japoniškais servizais
mažame valgomajame.
Bendravimą su Messiaenu asmeninėje aplinkoje patyriau
palyginti vėlai. 70-ųjų jo gimimo metinių proga Paryžiuje
buvo ruošiama didžiulė jo kūrinių retrospektyva,
užsitęsusi keletą savaičių. Tuo metu Messiaenas pateko į
ligoninę (ką jis ilgą laiką vis atidėliojo), ir savo gimimo
dieną sutiko gulėdamas mažutėje ligoninės palatoje su
tranzistoriumi prie lovos. Tą dieną galėjau jį aplankyti,
ilgėliau šnektelėti. Vėliau vakare klausiau šventinio
koncerto, kurį dirigavo vienas ryškiausių kompozitoriaus
mokinių Pierre’as Boulezas, iš anksto oficialiai
neplanuotos jo sveikinimo kalbos, ir puikiai galėjau
įsivaizduoti Messiaeno jaudulį, girdint šį laudatio.
Kažin, ar atsiminimų nuotrupos gali atsakyti į klausimą,
koks buvo Messiaenas kaip žmogus. Subtilus, keliantis
pasitikėjimą, griežtai reikalaujantis ir be galo draugiškas
- taip, ir besijuokiantis. Gal vėliau bus parašytas skyrius
apie O.Messiaeno humorą. Ten būtinai bus nutikimas,
kai po tūkstantojo bėgimo Šv. Jono bažnyčios
Diuseldorfe vargonų laipteliais aukštyn jis juokaudamas
sudejavo: “Reikėtų būti Corps glorieux!” (pašlovintuoju
kūnu)…"