Skaitiniai

Muzikas iš Dieviškojo pašaukimo.

O.Messiaeno 95-osioms gimimo metinėms

20-ajame amžiuje buvo keletas kūrėjų, turėjusių ypatingą spalvos pojūtį. Aplenkiant dailininkus, kurių tikroji duona yra darbas su spalva, iš muzikų tarpo reikėtų išskirti lietuviams be galo reikšmingą M.K.Čiurlionį, jo amžininką rusų kompozitorių Aleksandrą Skriabiną bei prancūzų kompozitorių Olivier Messiaeną. O.Messiaenas nevienąsyk savo pasisakymuose yra patvirtinęs savo dvasinę giminystę su M.K.Čiurlioniu, jam imponavo nuolatinis muzikos ir dailės persipynimas M.K.Čiurlionio kūryboje. O.Messiaenas, kaip ir A.Skriabinas bei M.K.Čiurlionis, muzikinius garsus matė spalvomis. Tokių savo sugebėjimų suvokimas tapo vienu ryškiausių jo vaikystės atradimų. Ypatingai didelį sukrėtimą O.Messiaenas patyrė pirmą kartą pamatęs didžiuosius Šartro (Chartres) Katedros vitražus - domėjimasis bažnyčių vitražais vėliau tapo viena iš šio prancūzų kompozitoriaus aistrų. Mes, “neregintieji”, tikriausiai, sunkiai įsivaizduotumėm, kad stebint spalvų žaismę nuostabaus grožio spalvoto stiklo kompozicijose įmanoma girdėti muziką ir - priešingai - akordų kekės, skirtingos tonacijos, įvairūs instrumentų tembrai vaizduotėje sukelia realius spalvų bei atspalvių niuansus. Tai O.Messiaenui buvo absoliučiai natūralu. Nedvejojant, O.Messiaenas buvo vienas didžiųjų mūsų laikų krikščionių. Būdamas puikus vargonininkas O.Messiaenas visą savo gyvenimą dirbo Paryžiaus Šv. Trejybės bažnyčioje. Jis turėjo, sakytume, charizmatinį sugebėjimą ištirpti Mišių paslaptyje, išnykti savo atliekamoje muzikoje. Nepaisant labai savitos stilistikos, ritminio sudėtingumo, unikalios harmoninės kalbos, O.Messiaeno muzika nepaprastai vienalytė - ji, “it neskubios, nesibaigiančios variacijos, plėtojamos vien iš dvasinės medžiagos” (V.Gerulaitis), visa skirta Amžinybei. Pats kompozitorius yra sakęs, jog muzika - nuolatinis dialogas tarp erdvės ir laiko, garso ir spalvos, vedantis mus į vienovę, kurioje erdvė yra laikas, garsas yra spalva. Toje vienovėje, išeidami iš laikiškumo ribų, priartėjame prie Anapus. Muzika - vienintelis iš visų menų, leidžiantis išgyventi šį fenomeną. Savo neatsiejamu muzikos ir tikėjimo susiliejimu O.Messiaenas lygintinas tik su J.S.Bachu. Toks palyginimas, kurį pats Messiaenas priėmė kaip kažką savaime suprantamo, yra labai svarbus, nes juo įmanoma atsverti vis pasigirstančius, bet, matyt, nepagrįstus šiuolaikinius vertinimus: nepaisant to, kad dauguma didžiųjų muzikų jautėsi esą svetimi savo gyvenamame laikotarpyje, Bacho laikmečio muzikų ryšys su Bažnyčia buvo visiškai natūralus ko, deja, nepasakytume apie nūdieną - O.Messiaenas yra, greičiausiai, tik maloni išimtis. Dievobaimingumas yra jungiamoji grandis, vienijanti visus jo kūrybos elementus, apie kurių heterogeniškumą, eklektiką bei gausumą tiek daug viešai svarstoma. Jie visi paklūsta tai pačiai vienijančiai jėgai, kaip metalo drožlės - magnetiniam laukui. Pats O.Messiaenas, apibūdindamas savo kūrybos elementus kalboje, pasakytoje 1971 m. Erazmo [Roterdamiečio] premijos (Praemium Erasmianum) gavimo proga, ištaria esminę nuostatą: “Aš tikiu Dievą!”. Kalbėdamas apie muziką, Messiaenas įvairiais aspektais nusako pagrindines savo kūrinių sandaros ypatybes, mąstymo bei kūrybos leitmotyvus. Greta tikėjimo kaip aukščiausios, visaapimančios temos, svarbiausią vietą jo komentaruose užima ritmas, garsų sistemos, paukščių giedojimas, visų šių elementų santykis su spalva, taip pat objektyvus bei subjektyvus garso - spalvos santykio fenomenas, jo reikšmė klausytojų suvokimui, leitmotyvui kaip bendrajam estetiniam principui. Kalbėdamas apie savo operą “Pranciškus Asyžietis” - jos rašymas užtruko daugiau kaip 10 metų ir pareikalavo iš kompozitoriaus didžiulių fizinių ir dvasinių jėgų - O.Messiaenas aprėpia visą savo kūrybą, nusako pačių muzikos komentarų svarbą, savo požiūrį į kančią, savo santykį su kitais kompozitoriais, ypač su J.S.Bachu, taip pat su savo mokiniais bei visa naująja muzika. Daugelis kompozitoriaus parašytų tekstų ar pasakytų kalbų iliustruoja išliekantį, o kai kada - stipriau ar subtiliai besikeičiantį O.Messiaeno prasminių akcentų išsidėstymą, kurių kaitą sekti, be abejo, būtų patraukli galimybė kiekvienam besidominčiajam.  Dažnai girdime paprastą klausimą, į kurį, deja, negreitai rasime visaapimantį atsakymą: “Koks gi buvo O.Messiaenas kaip žmogus, kaip asmuo?”. Laimė pažinti šią iškilią mūsų epochos asmenybę teko vokiečių vargonininkei, paties O.Messiaeno žodžiais tariant, geriausiai jo kūrinių atlikėjai Almut Rössler (orig.: Rößler), kurios plunksnai priklauso jau keletas knygų apie O.Messiaeną. Jai teko daug kartų bendrauti su kompozitoriumi, lankytis jo namuose Paryžiuje, kartu keliauti po įvairias šalis, grojant vargoninių jo kūrinių premjeras. “Muzikos barų” skaitytojams pateikiu keletą ištraukų iš mano verčiamos A.Rössler knygos “Apie Olivier Messiaeno dvasinį pasaulį”. Aukščiau cituotos O.Messiaeno mintys - taip pat iš šio leidinio. “Pirmiausiai dera priminti, jog mano studijų metais (1951 - 1955) dar smarkiai jautėsi pokario situacija: varganas visuomeninis gyvenimas bei labai tradicinis mokymo lygis. Kitaip sakant, nei Messiaeno, nei kita šiuolaikinė muzika į bažnytinės muzikos studijų akiratį nepatekdavo, arba patekdavo visiškai atsitiktinai. Tuo metu buvo madinga įgytus vargoninius sugebėjimus “apšlifuoti” Prancūzijoje. Laimingų sutapimų dėka po mano oficialiųjų studijų sekė poros metų privačios studijos pas profesorių Gaston Litaize’ą, šią, nepaisant aklumo, švytinčią, gyvybingą asmenybę, muzikantą - virtuozą, kuris buvo artimas Olivier Messiaeno draugas, gynėjas ir nenuilstantis jo vargoninių kūrinių atlikėjas. Todėl mano vargoninių namų darbų užduotimis iškart tapo Messiaeno ciklo La Nativite du Seigneur (”Viešpaties gimimas”, 1935 m.) dalys. Nepaisant pradinio paviršutiniško šios muzikos neigimo, studijavau ją labai atidžiai, nes mane traukė noras įveikti jos ritmines problemas. Žinia, “apetitas ateina bevalgant” - 1957 m. antrąją Kalėdų dieną pilnoje Diuseldorfo Šv. Jono bažnyčioje pirmą kartą grojau šį kalėdinį Messiaeno ciklą, kuris buvo priimtas, iš esmės, palankiai, nors buvo ir aistringai jį neigiančių. Neužilgo sekė ir velykinio ciklo Les Corps glorieux  (”Pašlovintieji kūnai”, 1939 m.) pirmasis atlikimas Diuseldorfe. Už šios muzikos bei kitų šiuolaikinių prancūzų autorių kūrybos propagavimą 1960 m. gavau paskatinamąją Šiaurės Reino Vestfalijos žemės Kultūros premiją. Šiuos pinigus skyriau dar vienam keleto savaičių studijų vizitui Paryžiuje 1961 m. pabaigoje. Tuo metu pas G.Litaize'ą studijavau Messiaeno “Sekminių mišias” bei lankiau žymiąsias O.Messiaeno paskaitas Paryžiaus Konservatorijoje. Šiandien lieka tik gailėtis, jog tai buvo tik trumputis epizodas. Pirmoji pažintis tokia ir buvo: Messiaenas - dėstytojas, prieš jį 15 - 20 žmonių grupė, kurią jis meiliai vadino “mano mažyliai”. Tos paskaitos, kurias Messiaenas vesdavo visą savo pedagoginės veiklos laiką tris kartus kiekvieną savaitę po keturias valandas, būdavo visiškai nestereotipinės - kaip prasminga, kai jos vedamos tokios didingos dvasios žmogaus! Šių paskaitų turinys buvo įvairiausių laikų ir stilių muzikos suvokimas. Tai buvo labai individualių muzikos istorijos ir muzikos analizės paskaitų mišinys, apjungtas slaptomis raudonomis gijomis, tarsi lozungais. Savo tuometiniuose užrašuose skaitau, kad kelių savaičių eigoje ritminiu, motyvinio vystymo bei harmoniniu atžvilgiais buvo nagrinėjamos Ars nova laikotarpio G.Machauto “Mišios”, C.Monteverdi opera “Orfėjas”, D.Scarlatti Sonatos (ir jų techninių atradimų tąsa Albenizo kūriniuose), instrumentiniai 18 a. koncertai, skirtumai tarp M.Ravelio ir C.Debussy, tarp Claude le Jeune’o ir C.Jannequino. Ypač man brangūs Debussy preliudo Ondine (”Undinė”) analizės užrašai - juose atsispindi ta neįtikėtina atskaitos taškų gausybė ir kruopštus nagrinėjimas. Visiškai asmeninės Messiaeno pastabos, toli lenkiančios įprastas muzikinės analizės ribas, leido man kaip stebėtojai per trumpą laiką suvokti milžinišką jų poveikį studijuojančiųjų muzikinių pažiūrų vystymuisi. Messiaenas sėdėdavo už fortepijono, grodavo viską iš lapo “lyg velnias”, kreipdavosi į kiekvieną klausdamas, aiškindavo, pagalvodavo, vėl aiškindavo. Dažnai šiuos muzikinius posėdžius baigdavome įrašų klausymu. Iš paskaitų išeidavome tiesiog pripumpuoti muzikos, daugybės jos niuansų ir persipynimų. Šiuo metu, tarpininkaujant Litaize’ui, man teko pirmąkart groti Messiaenui jo muziką, “Sekminių mišias” - kiek man tai buvo nepamirštamas įvykis, tiek visiškai šalutinis pačiam Messiaenui. Be abejo, kitaip klostėsi mūsų susitikimai dviejų Messiaeno minėjimų metu 1968 ir 1972 metais Diuseldorfe. Čia Messiaenas labai jautriai reagavo į rengėjų pastangas bei į gausias ovacijas; apie tai laikraštis Carrefour (”Kryžkelė”) rašė: “Švęsti didžio prancūzų kompozitoriaus 60-metį reikia Diuseldorfe”. Messiaenas tiek džiaugėsi muzikiniu savo gimtadienio paminėjimu, jog leidosi mano įkalbamas vėl ką nors parašyti vargonams. Šis atsiradęs naujas veikalas vadinosi Meditations sur le Mystere de la Sainte Trinite  (”Švč. Trejybės paslapties meditacijos”, 1969). Objektyviausias bei neišdildomas abiejų švenčių įspūdis išliko prisimenant jautrų, net “intymų” Messiaeno bendravimą su vienais geriausių vokiškųjų vargonų Diuseldorfo Šv. Jono bažnyčioje. Pirmoje vietoje reikia pabrėžti tą nenumaldomą kruopštumą, su kuriuo kompozitorius prie šių, visiškai jam nepažįstamų, vargonų dirbo, siekdamas surasti adekvatų savo garsinių įvaizdžių sprendimą - jis nepavargdamas lakstė laipteliais tarp vargonų pulto ir bažnyčios žemyn ir aukštyn, reikalaudamas iš manęs aukščiausių registruotės meno sugebėjimų. Lygiai taip nenumaldomai ir preciziškai, beveik nuasmenintai atrodė ir jo darbas repetuojant Trois petites Liturgies sur la Presence divine (”Trys mažosios Dieviškojo buvimo liturgijos”, 1943): iki sprogimo ekstatiškos muzikos ir visiškai nuasmeninto, beveik nejudraus jos kūrėjo veido išraiškos priešingybė iki šiol sudaro vieną iš reikšmingiausių mano gyvenimo įspūdžių: tai lyg spontaniškas žvilgsnis į Messiaeno kūrybinės natūros dualizmą. Po tokių įtemptų darbo valandų juo labiau jaudinantis būdavo jo širdingas dėkingumas atlikėjams po koncertų: jis galėjo nenuilstamai mėgautis atlikėjų ir savo muzikos sėkme. Neįmanoma pamiršti tų tylos minučių prieš aplodismentų audrą 1972 metais, per “Meditacijų” premjerą tiek Diuseldorfe, tiek Paryžiuje - ko gero, po išties reikšmingų muzikos atlikimų bažnyčiose toks pripažinimas ir yra pats gražiausias: pirmiausiai muzika nuaidi, nutyla erdvėje, klausytojų galvose ir širdyse, o tik po to jai išreiškiamas pritarimas ir džiaugsmas. Kartu Diuseldorfe praleistos dienos išraiškingai atspindėjo ir kasdienes Messiaeno kaip krikščionio pratybas, jo dalyvavimą šv. Mišiose, priimant švč. Komuniją. Messiaenas ir Bažnyčia: matau jį kaip kontūrą, besimeldžiantį gotikinės Lisabonos Katedros švytėjime prieš savo kūrinio La Transfiguration de Notre Seigneur Jesus- Christ (”Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus persikūnijimas”, 1969) premjerą, matau jį, iš vargonų emporos sekantį šv. Mišių eigą, - neįmanoma nedalyvauti šiame susikaupime. Taip pat neįmanoma įsivaizduoti turistų šurmulio šalia Messiaeno vargonų pamaldų metu, kaip kad dažnai esti kitose Paryžiaus bažnyčiose. Lygiai su tokiu pat atidumu jis sekdavo pamaldas ir evangeliškoje Šv. Jono bažnyčioje Diuseldorfe, ar filosofuodavo su mano tėvu, evangelikų teologu. Po pirmojo Messiaeno minėjimo Diuseldorfe pažinau jį ir prie jo paties vargonų Paryžiaus Šv. Trejybės bažnyčioje, siekdama gauti paskutines, autentiškas nuorodas prieš visų Messiaeno kūrinių plokštelės įrašą: tai buvo ypač asmeninės nuorodos, padėjusios tiksliai atlikti jo kūrinius iš esmės kitaip sukonstruotu bei skambančiu instrumentu. Šio darbo prie Šv. Trejybės bažnyčios vargonų metu, manau, patyriau esminius savo gyvenimo dalykus. Ta ramybė, su kuria Messiaenas sėdasi prie savo vargonų, juos atidaro, ruošia registrų kombinacijas, tikrina, ką paruošęs, normaliam žmogui darytų įspūdį, kad “aš galėčiau tai daug greičiau”. Aš gi po trumpos vidinės kovos sąmoningai nusprendžiau neprieštarauti tam iš vidaus, o pasiduoti tokiam užburiančiam ritmui. Tai nebūtinai reiškia, jog aš tiek pat laiko eikvosiu techniniams pasiruošimams būdama viena. Tačiau tuo metu priėmiau tai kaip dovaną - pojūtį, kad viskam užtenka laiko, kad kūrinius, prieš jiems suskambant ir jiems pasibaigus, reikia apgaubti laiku ir erdve. (Kaip dažnai, deja, būtent vargonų koncertuose girdime dalykišką gaidų ar mygtukų šiugždėjimą iškart nutrūkus paskutiniam akordui ar jam tebeskambant!) Susitikimų Paryžiuje viršūne tapo “Meditacijų” premjera Šv. Trejybės bažnyčioje,- kai grojau, šalia stovint Messiaenui, o klausė visas muzikinis Paryžiaus elitas - ko gero, niekad daugiau neteko išgyventi tokios “koncentruotos” koncertinės situacijos, kai pakilau aukščiau savęs pačios dėl atsakomybės prieš greta stovintį genialų, į savo kūrinį susitelkusį asistentą, kuris visgi spinduliavo nuostabia ramybe. Tik vienąkart yra tekę matyti Messiaeną patį grojantį Šv. Trejybės bažnyčios vargonais: vieną šaltą 1971 m. lapkričio vakarą jis man, vienai pirmųjų, neskaitant žmonos Yvonne Loriod, pergrojo savo “Meditacijas” ir įteikė švarraštį, kad galėčiau ruoštis šio kūrinio atlikimui. Nors tuo metu ir pasiteiravau jo, tačiau visgi iki šiol negaliu suprasti, kodėl Messiaenas pranešė apie naują savo vargoninį opusą praėjus net dvejiems metams po jo parašymo. Tai tikriausiai yra susiję su jo ypatingu varžymusi pateikti savo kūrybą. Yvonne Loriod dar 1969 m. buvo man išdavusi, jog Messiaenas, atrodo, rašo naują vargoninį kūrinį, - tą ji tikrai sužinojo irgi tik tuomet, kai šis ją pakvietė jau baigtą veikalą perrašyti. Po ilgų bendravimo metų, vis dažniau pasitaikančių susitikimų su Messiaenu įvairių koncertų skirtingose šalyse metu, 1979 m. pirmąkart lankiausi Messiaeno- Loriod namuose, išsidėsčiusiuose per tris aukštus viename iš Paryžiaus dangoraižių. Į akis krito didžiulė biblioteka su gausiu teologiniu skyriumi, ryškus raudonas kilimas, juodas rojalis, Blanc-Gattiso paveikslai ant sienų bei indaujos su vertingais japoniškais servizais mažame valgomajame. Bendravimą su Messiaenu asmeninėje aplinkoje patyriau palyginti vėlai. 70-ųjų jo gimimo metinių proga Paryžiuje buvo ruošiama didžiulė jo kūrinių retrospektyva, užsitęsusi keletą savaičių. Tuo metu Messiaenas pateko į ligoninę (ką jis ilgą laiką vis atidėliojo), ir savo gimimo dieną sutiko gulėdamas mažutėje ligoninės palatoje su tranzistoriumi prie lovos. Tą dieną galėjau jį aplankyti, ilgėliau šnektelėti. Vėliau vakare klausiau šventinio koncerto, kurį dirigavo vienas ryškiausių kompozitoriaus mokinių Pierre’as Boulezas, iš anksto oficialiai neplanuotos jo sveikinimo kalbos, ir puikiai galėjau įsivaizduoti Messiaeno jaudulį, girdint šį laudatio. Kažin, ar atsiminimų nuotrupos gali atsakyti į klausimą, koks buvo Messiaenas kaip žmogus. Subtilus, keliantis pasitikėjimą, griežtai reikalaujantis ir be galo draugiškas - taip, ir besijuokiantis. Gal vėliau bus parašytas skyrius apie O.Messiaeno humorą. Ten būtinai bus nutikimas, kai po tūkstantojo bėgimo Šv. Jono bažnyčios Diuseldorfe vargonų laipteliais aukštyn jis juokaudamas sudejavo: “Reikėtų būti Corps glorieux!” (pašlovintuoju kūnu)…"