Skaitiniai

M.K.Čiurlionio vargonininkų konkursas:

naujovės ir besikartojantys disonansai

Po šių metų tarptautinio M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso neapleidžia prieštaringas jausmas: ir džiugu, kad konkursas klausytojus pasitiko kiek atsinaujinęs, ir liūdna, kad liko toks pat. Pradžioje - apie gerus dalykus. Renginį šiemet organizavo VšĮ “Natų knygynas” ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir, lyginant su praeitu konkursu, organizavimo kokybė buvo kone tobula: daug reklamos per visas masines informacijos priemones, beveik jokių trikdžių ar betvarkės dalyvių pasirodymų dienomis. Svarbi konkurso naujovė - tiesioginės transliacijos, leidusios tiek Lietuvos, tiek užsienio vargonų muzikos mėgėjams ir profesionalams stebėti ir girdėti konkursantų pasirodymus. Žinoma, tokie įrašai labai naudingi ir patiems dalyviams: jie leidžia pamatyti ir išgirsti save iš šalies, nes grodamas konkurse, esant didelei įtampai, konkrečiu momentu toli gražu ne visada save vertini adekvačiai. O žvilgsnis iš šalies, savo stiprių ir silpnų vietų analizė yra labai sveikas ir, jei padaromos tam tikros išvados, neabejotinai vertingas dalykas. Iš techninės tokio transliavimo pusės, įrašinėti vargonų garsą nėra taip lengva, kaip, sakykim, fortepijono ar smuiko - instrumentas didelis, kiekvieno manualo vamzdynai išdėlioti keliais aukštais, pedalų vamzdynas taip pat turi savo vietą ir vamzdžių išdėstymo būdą (priklausomai nuo instrumento dydžio). Todėl norint, kad garsas būtų subalansuotas (kokį jį girdi klausytojai, sėdintys apačioje), svarbu nestatyti mikrofonų per arti, ar dar blogiau, iš kažkurio vieno šono, nes vieni garsai skambės per garsiai, kitų - beveik nesigirdės. Toks, tiesa, nedidelis disbalansas pasijuto klausant I ir III turų, vykusių bažnyčiose, įrašus.

Vargonai ir programa

Dar viena konkurso naujovė - visi trys turai vyko skirtingose erdvėse, t.y., kiekvienam turui teko kitas (deja, ne visada pats tinkamiausias) instrumentas. Pirmo turo programą dalyviai griežė Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje. Čia stovintys neobarokiniai vokiečių firmos Klais vargonai (op. 1852), buvo pastatyti bendradarbiaujant su lietuvių vargonų meistru Laimiu Pikučiu ir inauguruoti 2008 m. rugsėjį (vargonų brėžinys-projektas, griežykla ir metalinės vargonų švilpynės - firmos Klais, visos kitos vargonų dalys, taigi didžioji dalis instrumento - L.Pikučio firmos). Gaila, kad ši erdvė su puikiu instrumentu dėl tam tikrų priežasčių vargonų koncertams atveriama labai retai - Vilnius turėtų ketvirtą (tik!) kultūrinį traukos centrą, kur yra padorūs vargonai. Priminsiu, kad kitos trys tokios vietos yra: Šv. Kazimiero bažnyčia, kur kai kuriems lietuviams itin komplikuota įsiprašyti, kad leistų surengti koncertą, - dauguma esame priklausomi vien nuo geros organizatorių valios, Šv. Jonų bažnyčia, kur koncertai mokami (bet vargonininkas groja už “ačiū”!), ir Arkikatedros, kur leidžiama atlikti tik sakralinę muziką. Grįžtant prie temos, reiktų pasakyti, kad buvo tikrai žymiai maloniau klausyti barokinės I-jo turo programos (J.S.Bacho Trio sonata ir G.Böhmo Preliudas ir fuga C- dur) geros būklės vargonais ir bažnyčios erdvėje, o ne, kaip ankstesniais konkursais, sausos akustikos Filharmonijoje - atlikėjui kankinant (ir pačiam kankinantis) ir taip išvargusį Alexander Schuke  instrumentą. Tačiau Filharmonijoje, kaip ir anksčiau, vyko II konkurso turas, kurio programa buvo ilgesnė ir įvairesnė: pasirinktinai 2 M.K.Čiurlionio fugos, pasirinktinai J.S.Bacho Preliudas / Tokata / Fantazija / Pasakalija ir fuga, pasirinktinai šiuolaikinė lietuvių kompozitoriaus pjesė ir XX a. kūrinys savo nuožiūra. Filharmonijos vargonai nėra labai seni, pastatyti 1963 m., bet tais laikais vyravo savitas supratimas, kaip turėtų skambėti neobarokiniai vargonai, ir tai atsispindi šiame instrumente: garsas yra gan čaižus, daug alikvotinių registrų, be to, bazinių šių vargonų registrų pagrindinis tonas - per silpnas, jį smarkiai gožia jo obertonai. Schuke  vargonai ne tik stovi akustiškai labai nedėkingoje erdvėje, bet yra tiek moraliai, tiek fiziškai pasenę ir nusidėvėję. Todėl grojimas šiame ture visiems dalyviams pridėjo papildomo streso: reikėjo per labai trumpą laiką kažkaip prisijaukinti šį kaprizingą ir nelabai malonaus skambesio instrumentą. Finalas, kuriame skambėjo M.K.Čiurlionio Fuga b-moll, vieno iš romantikų (C.Franck, M.Reger, J.Reubke, F.Liszt) stambios formos kūrinys ir kiekvieno laisvai pasirenkama programa, kaip jau įprasta, vyko Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia stovintys 1968 m. “gimimo” vargonai į Lietuvą buvo pervežti 2003 m., atnaujinti (L.Pikučio vargonų firmos) ir iš naujo suintonuoti (Norbert Spät, Vokietija, ir L.Pikutis). Vargonų registrų sistema yra kompiuterinė, todėl pasirinktas vargonų registruotės kombinacijas galima užprogramuoti - taip atkrenta daug darbo vargonininko asistentui ir sumažėja klaidų tikimybė. Klausytojų ausys galėjo “atsigauti” po Filharmonijos - Šv. Kazimiero bažnyčios vargonai vis dar skamba neblogai, išskyrus porą stringančių klavišų ir nederančių liežuvėlinių registrų. Beje, visų trijų konkurso vargonų liežuvėliai nebuvo tinkamai suderinti.

Dalyviai ir rezultatai

Kaip ir ankstesniuose M.K.Čiurlionio vargonininkų konkursuose, tarp dalyvių labai ryškių žvaigždžių nebuvo. Galima sakyt, kad šis konkursas vis dar yra kaip tam tikras savo gebėjimų pasitikrinimas prieš siekiant pripažinimo garsesniuose konkursuose. Amžiaus diapazonas šiemet, ko gero, didžiausias įmanomas - nuo 16 iki 35 metų. Dar kartą pasitvirtino, kad vargonininko amžius nebūtinai atspindi jo kaip atlikėjo brandą ir sugebėjimus techniškai suvaldyti instrumentą. Jauniausia konkurso dalyvė buvo vos 16-kos sulaukusi italė F.Ajossa (į II turą nepateko), - iš aprašymo konkurso buklete sunku suprasti, kiek laiko ji jau groja vargonais, bet, matyt, kiek ilgiau, nei 29-rių Lietuvai atstovavęs muzikas V.Antonov-Charsky, vargonais susidomėjęs neseniai, - 2013 m. (į II turą nepateko). Baroko interpretacijos išvis buvo lyg iš dviejų skirtingų pasaulių (praeitam konkurse to nepastebėjau): gan gausus dalyvių būrys, rodės, įstrigę praeito šimtmečio 70-ųjų laikmety, kai baroko epochos kūriniai būdavo grojami lyg romantizmo laikų opusai, kiti, tuo tarpu, grojo kaip ir pridera turint šių laikų žinių bagažą. Pažymėtinas šių metų dalyvių spalvingumas: buvo ir violončelistas-vargonininkas, ir filosofas-vargonininkas- kompozitorius, sukūręs muzikos lingvistinę teoriją, ir vargonininkė-teatrologė, ir vargonininkas- filologas/kultūrologas. Gan skeptiškai žiūriu į visų galų meistrus, ypač, kai studijuojamos sritys yra skirtingi muzikos instrumentai. Žmonių, kurie galėtų dirbti vienodai kokybiškai keliuose amplua, yra vienetai, ir tai pasitvirtino, nes nei vienas iš paminėtųjų į finalą nepateko. Neįprasta, kad šiemet nesulaukėme būrio vargonininkų iš Latvijos muzikos akademijos, - stiprūs latvių vargonininkai visada sudarydavo palyginti gausią šio konkurso dalyvių dalį. Šiemet atvyko tik viena Latvijoje studijuojanti vargonininkė. Jei praeitame konkurse dominavo lietuviai, lenkai, latviai, šiemet dalyvių geografija - įvairesnė ir platesnė: nuo JAV iki P. Korėjos (korėjiečių kiekvienam konkurse būna bent pora), ir nuo Latvijos iki Graikijos. Neskaičiuojant dalyvių iš Lietuvos, kurių šiemet buvo turbūt daugiausia per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį - net 6: LMTA studentai L.Liamo, V.Antonov- Charsky, M.Atminaitė, absolventas R.Mitkus ir užsienyje studijuojantys, niekad LMTA nesimokę vargonininkai V.Alaunė (pernai baigęs magistrantūrą Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje, prof. J. Laukviko klasėje) ir M.Roždestvenskytė (gimusi ir augusi Maskvoje, šiuo metu prof. M. Sanderio studentė Detmolde). Iš lietuvių išskirčiau būtent pastaruosius du. Komisijos paskelbti rezultatai skyrėsi nuo daugumos vargonininkų (ne vien tik Lietuvos) ir vargonų mylėtojų, klausiusių konkurso gyvai ar internetu, nuomonės. Šiemet pirmoji vieta vėl skirta lietuvei, jau minėtai Monai Roždestvenskytei, jaunai, kruopščiai, talentingai, bet dar nepakankamai brandžiai (lygininant su kai kuriais jos varžovais) vargonininkei. Antroji ir vėl teko žiuri pirmininko studentui Mateusz Rzewuski, trečia - korėjietei Soyon Park. Diplomantais tapo skirtingo lygio vargonininkai: lietuvis Rimvydas Mitkus, graikė Ioanna Solomonidou ir vokietis Marcus Kaufmann. Apmaudu dėl pastarųjų dviejų - puikūs, muzikalūs, išraiškingi, tikrai verti aukštesnės vietos. Tokios įtaigios vargonininkės kaip graikė Solomonidou jau seniai negirdėjau šiame konkurse - labai stipri asmenybė, jos energetika iškart persiduoda klausytojams. Specialus prizas už geriausiai atliktą M.K.Čiurlionio muziką atiteko R.Mitkui.

Žiuri

Kai apžvalgos pradžioje minėjau, kad viskas konkurse po senovei, tai turėjau omeny liūdną deja vu, ištikusį atsivertus žiuri narių sąrašą. Pusę dienos sugaišau ieškodama kito tokio konkurso, kur žiuri narių dauguma nesikeičia tris konkursus iš eilės: mūsiškiame gi 5 iš 8 narių jau seniai nesikeičia, tuo tarpu, trys likę (kiekvienąkart vis nauji), kas ketveri metai pakviečiami “papuošti” konkursą. Šiemet tarp kviestinio trejeto buvo japonų vargonininkė Keiko Inoue, prof. Michael Bauer iš Kanzaso, JAV, ir turbūt žymiausia iš viso aštuoneto, prancūzė, Londono Karališkojo muzikos koledžo profesorė ir Paryžiaus St. Sulpice bažnyčios antroji vargonininkė Sophie-Veronique Cauchefer-Choplin. Jei tikėtume sąmokslo teorijomis, galima būtų teigti, kad penkių iš aštuonių žiuri narių pilnai užtenka sprendžiant, kas iš dalyvių praeis tolyn, o kas ne, ar net kas užims prizines vietas, ir tokiai daugumai nereikia atsižvelgti į “puošmenų” nuomones. Taigi, neradau nė vieno tokio vargonininkų konkurso nei prestižiniame WFIMC (World Federation of International Music Competitions), į kurį priimtas mūsų konkursas, nei už jo ribų. Ar Čiurlioniui, ar Lietuvai yra kažkuo ypatingai nusipelnęs austrų vargonininkas B.Gfrerer, tūnąs žiuri kėdėje jau nuo 1991 m., t.y., 7 konkursus iš eilės? Bandžiau rasti apie šį muziką kažką konkretesnio, nei rašoma konkurso buklete, bet neradau net to, kas ten pateikta. Neradau jo nė viename tarptautinių vargonininkų konkursų žiuri saraše, kaip skelbiama (išskyrus chorų festivalį “Varsowia Cantat 2015”), ar Zalcburgo muzikos kolegijos (tai - muzikos mokykla visokio amžiaus žmonėms, o ne konservatorija, kaip kad teigiama) mokytojų sąraše (buklete rašoma: “vargonų ir improvizacijos profesorius Musicum konservatorijoje” - profesorius muzikos mokykloje!). Panašu, jog šis vienos iš Zalcburgo bažnyčių vargonininkas, choro vadovas ir muzikos direktorius dabar labiau užsiima chorinės muzikos atlikimu, o ne vargonavimu. Pasaulyje yra konkursų, kur žiuri vertina “aklai”, nežinodami, kuris dalyvis groja, pasikliaudami vien savo ausimis. Įdomu, kokie sprendimai būtų priimti šiame konkurse taikant tokį metodą. Paprastai kiekvienas žiuri narys konkursų dalyvių pasirodymus vertina balais. Akivaizdu, kad vertinimas balais daug objektyvesnis, o konkurso baigtis tampa sunkiau nuspėjama, nei tiesiog vertinant “taip” arba “ne”, kaip yra mūsų konkurse. Tikėkimės, ateityje sulauksime objektyvesnio ir skaidresnio žiuri darbo.