Skaitiniai

VII-ojo tarptautinio M.K.Čiurlionio

konkurso dienoraštis

Po pirmųjų dviejų turų

Iškart noriu pasakyti tiems, kuriems mano kalba pasirodys arogantiška - kitaip tiesiog nemoku. Galite manyti, kad tie, kurie daug kritikuoja - patys nieko nesugeba, ir tai bus iš dalies tiesa. Kuo labiau gilinuosi į savo profesiją, tuo labiau suprantu, kad nieko nežinau. Pirma, apie bendrą įspūdį perklausius abu turus. Buvo gan didelis būrys vargonininkų, kurie vis dar gyvena K.Richterio ir kitų laikais, o frazė “barokinė artikuliacija ir ornamentika” jiems skamba lyg koks senovinis užkeikimas. “Kaip man gražu, taip ir groju”. Tai jau minėjo B.Vaitkus savo pirmoje apžvalgoje. Kai kurie iš tokių dalyvių pateko į antrą turą, bet tokių nėra daug, - antraip pradėtum galvoti, kad gal čia TAVO žinios klaidingos. Klausantis antro turo vis pagalvodavau, kad kaprizingi Filharmonijos vargonai ir sausa akustika labai gerai išryškina visas vargonininko  padarytas klaideles, ir bendrai, jo touché. Nepasislėpsi po didesniu aidu, kaip liuteronų bažnyčioje. Dar kilo klausimas, ką daryti dalyviui, kuris nori tam tikroje kūrinio vietoje būtent Trompetos ar Vox humanos, o tas registras nedera? Tiesiog rinktis principalą ar trikdyti klausytojus nederančiais, bet norimo tembro sąskambiais? Pradėsiu detalesnę apžvalgą nuo Bacho stambios formos kūrinių. Fantazija ir fuga g-moll per dvi dienas nuskambėjo tris kartus: visos trys interpretacijos buvo atliktos pakankamai išbaigtai ir stabiliai, tik užkliuvo V.Alaunės ir M.Roždestvenskytės pedalinė technika - kai kur bereikalingai naudojamas kulnas. J.Kocikas fugai pasiėmė kiek per greitą tempą, matyt iš jaudulio, todėl rankos retsykiais nesutapdavo su kojom, ir artėjant pabaigai į klavišus įsikabinti darėsi vis sunkiau, - nuskambėjo truputį paviršiumi. M.Roždestvenskytei, beje, irgi retsykiais trūko to “įsikabinimo”. Bet reikia įvertinti ir kitą dalyką - filharmonijos vargonų traktūra tikrai ne pati smagiausia pasaulyje, atsisėdi ir labai ilgai bandai ją prisijaukinti. Dar galima pridurti, kad J.Kocikas Fantaziją ir fugą, visgi, pagrojo stabiliau, nei savo I turo barokinę programą. Bacho Pasakaliją grojo du dalyviai: lenkas J.Goloszas ir graikė I.Solomonidou - abu variantai buvo be barokinės artikuliacijos, o Goloszo atliekamos fugos buvo sunku klausyti dar ir todėl, kad nebuvo jokios takto dalių diferenciacijos, viskas vienodai išsmūgiuota. Grojant temperamentingajai Solomonidou net parterio gilumoj girdėjosi smūgiai į klavišus. Bet ji turi labai didelį privalumą: groja be galo užtikrintai ir tvirtai. Tokata, adagio ir fuga taip pat buvo atlikta 2 kartus: M.Kaufmanno Bachas man pasirodė kiek lėtokas, grojama lyg apsidraudžiant, bet tvarkingai, o kur sunkesnė vieta - dar palėtinant ir vėl grįžtant į maždaug pradinį tempą - tai kiek pakenkė kūrinio nuotaikai. Labai patiko Kaufmanno pedalinė technika - absoliučiai jokių bereikalingų judesių! S.Park atlikto Bacho pedalinis solo buvo kiek gremėzdiškas, tačiau labai patiko Adagio dalis, ypač jos paskutiniai taktai - tikras, išjaustas ir perteiktas skausmas. Fugą taip pat buvo smagu klausyti - iki paskutinio takto išlaikyta energinga nuotaika. Dar vienas dalyvis, kuriam patinka baroką groti legato, buvo M.Rzewuskis, atlikęs Preliudą ir fugą e-moll. Dėl to tirštesnėje faktūroje visa garsų masė net tokioje sausoje Filharmonijos akustikoje pavirsdavo į klampią košę. Jo tautietė B.Lorenc, pasirinkusi Preliudą ir fugą D-dur, pademonstravo neblogą pedalinę techniką, tačiau manualinėje dar turi techninių problemų, dar nepakankamai bėglūs pirštai. Fugą pradėjo gana gyvam tempe, tačiau po kelių taktų paaiškėjo, kad jis per daug gyvas, galva pradėjo nespėti paskui rankas, o įpusėjusi fugą mergina visai pavargo. Skambant Dorinei Tokatai (D.K.Pernet) dar kartą pagalvojau, kad groti tokį sąlyginai monotonišką (savo tematine medžiaga) kūrinį šioje erdvėje ir šiuo, konkrečiu, instrumentu yra nemažas iššūkis. Fuga nuskambėjo pakankamai raiškiai, gal tik norėtųsi įvairesnės artikuliacijos, kad išryškėtų skirtingos muzikinės figūros ir motyvai. R.Mitkaus atliktas Preliudas ir fuga h-moll nustebino savo rėksmingumu, o gal geriau reiktų sakyti - nenustebino. Schuke’s mikstūros privertė tiesiog užsikišti ausis. Pedalinė partija išmokta su ritmine klaida. Fuga buvo tęsiama toje pačioje dvasioje ir ta panašia registruote. Kaip pasakė šalia sėdintis kolega: “Į Kristaus žingsnius nelabai panašu”. Susidarė įspūdis, kad nelabai domėtasi apie ką grojama, tekstas nėra kruopščiai išanalizuotas ir suprastas, o tonacijų simbolika yra tamsus miškas. Nepakankamai išartikuliuota, pagrindinis štrichas - legato.  Žvelgiant į visą programą - labai daug Schuke’s žvigdymo, visos tos mikstūros labai išvargino, atrodė, lyg norima susprogdinti klausytojų ausų būgnelius. Gaila, kad nepavyko pasakyti nieko gero, o tikrai norėtųsi... Toliau, per daug neišsiplečiant, - apie M.K.Čiurlionio fugas. Kiekvienais metais atsiranda vienas ar du vargonininkai, kurie tas fugas konkurso dieną mato kokį antrą kartą gyvenime. Taip atsitiko ir šiemet. Kompozitorius, vargonininkas ir filosofas J.Goloszas pademonstravo savo skaitymo iš lapo sugebėjimus. Buvo ir pora kitų, kuriems sutrukdė silpnai išmoktas tekstas, bet šis pavyzdys buvo ryškiausias. Įsivaizduokim tokį dalyvį bet kokiame kitame vargonininkų konkurse, kuris dedikuotas specifiniam kompozitoriui. Tai vadinama nepagarba. Gražiausia man, kai Čiurlionis skamba sąlyginai paprastai ir melodingai, be jokių romantinių pūslių ir perdėtų, dirbtinų emocijų. Todėl patiko V.Alaunės, M.Roždestvenskytės ir S.Park jautriai ir skoningai atliktos fugos, taip pat J.Kociko Fuga-choralas a-moll, - užstrigo jo registruotė pedaliniam solo balsui: įprastai vargonininkai renkasi 4’ fleitą, o šįkart girdėjome 4’ Schalmey su tremulantu. Vėliau paaiškėjo, kad visi groję šį choralą-fugą rinkosi tokią registruotę. Įdomu, ar nusižiūrėjo ar tiesiog visi vienodai girdi kūrinį? Kalbant apie pasirinktą šiuolaikinį kūrinį, buvo labai ryškus atotrūkis tarp sudėtingų ir paprastesnių kompozicijų. Susidarė įspūdis, kad tokius kūrinius, kaip M.Sawos “Sekvencija” (M.Rzewuski), F.Danksagmüllerio “Estampie” (D.K.Pernet), P.Kostiaineno “Fantazija” (R.Mitkus) galima laisvai išmokti per savaitę (pastarąją atsimenu iš savo I-ojo kurso LMTA), tuo tarpu M.Roždestvenskytės atliktos Th.Escaicho “Trys poemos” ar Y.Kim grota P.Planyavsky “Toccata Mauritiana” - tikras iššūkis kiekvienam vargonininkui. Įspūdį paliko ir J.Laukviko “Pasakalija” (V.Alaunė) bei A.Ruoffo Toccata “Tarsi kaukė, žiovaujanti vėjyje” (S.Park), kuri, nors buvo atlikta ir nelabai preciziškai ritmiškai, bet pats kūrinys tikrai įdomus. P.Ebeno “Motto ostinato” (J.Kocik) buvo lėtokas, su didelėmis pauzėmis, keičiant manualus, dėl ko visas kūrinys subyrėjo į gabaliukus. J.Laukviko “Pasakalijoje” lietuvis V.Alaunė irgi kartais išsimušdavo iš pasakalijai būtinos nepertraukiamos pulsacijos, bet, matyt, vėl kaltas instrumentas, - čia dažnas ir staigus registrų keitimas užtrunka ilgėliau. Iš pasirenkamų šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrinių paminėsiu tik keletą pasirodymų. V.Alaunės atlikta F.Latėno “Tokata” įstrigo spalvinga registruote, tik, deja, vargonų Vox humana nebuvo pasiruošusi būti panaudota. Bet interpretacija - tikrai muzikali, dar kartą atsiskleidusi puikią Vaido smulkiąją technika. Apskritai, V.Alaunė man pasirodė kaip gan brandus muzikas, kuris žino ką  ir kodėl daro ir kaip tai reikia daryti. Panašus įspūdis ir apie M.Roždestvenskytę, - mergina labai sparčiai auga kaip profesionali vargonininkė. Tik būtų gerai atsikratyti per smarkaus pedalų užgavimo, nors kartais susidaro įspūdis, kad ji šoka grodama, kas sąlyginai žavu! I.Solomonidou atlikta V.Bartulio “Mėnulio šviesa” man pasirodė per agresyvi, vidurinė dalis nuskambėjo spazmuotai - kaltas greitas tempas. F.Latėno “Švytėjimas” per visus Čiurlionio konkurso gyvavimo metus yra tapęs vienu populiariausių pasirinkimų tarp dalyvių. Šiemet kūrinys nuskambėjo keturis kartus. Patiko preciziškai atliktos M.Roždestvenskytės ir Y.Kim interpretacijos, su sunkiasvoriu valsu vidurinėje dalyje, kuris, mano nuomone, ir neturi būti komiškas, lengvutis, kaip kai kurie dalyviai traktavo. P. S. Visiems be išimties II turo pirmos dienos (ir kai kuriems - antros) konkurso dalyviams reiktų įteikti medalius už ištvermę, nes jie, streso sąlygomis siekdami maksimaliai atskleisti savo sugebėjimus, dar turėjo nuolat tikrinti asistentų darbą ir žaibiškai “nuryti” tai, kas JAU padaryta ne taip. Tam ir skirtos repeticijos, kad asistentas išsiaiškintų, jei jam neaišku, kas-kur-kada turi būti įjungta. O nuovargis ir kiti panašūs dalykai nuo atsakomybės neatleidžia. 2015 m. rugsėjo 19 d., 11.00 val.

Įspūdžiai po finalo

M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso žiuri dar kartą įrodė, kad moka stebinti: tiek klausytojus, tiek dalyvius. Bet dabar - ne apie tai, o apie finalininkų grojimą. Šiemet taip išpuolė, kad dvi poros dalyvių grojo po tą patį stambų romantinį kūrinį vienas po kito, ir skirtumas tarp tų, kurie gerai išstudijavę, supratę ir išjautę kūrinį, ir tų, kurie - ne, buvo akivaizdus. Eilinį kartą pagalvojau apie laisvąją programą: susimąstyti privertė vienas dalyvis, kurio finalinė programa neatitiko mano susikurto vaizdinio. Visąlaik maniau, kad konkursuose laisvoji programa yra kaip atlikėjo vizitinė kortelė: čia jis parodo savąjį “aš”, tai, kokia muzika pati mieliausia jo širdžiai, kartu atskleisdamas visas savo, kaip atlikėjo gerąsias savybes (žinias, virtuoziškumą, teksto suvokimą ir interpretaciją, registruotės išmanymą ir t.t.) ir galimybių ribas. Džiugu, kad dauguma finalininkų tai ir stengėsi padaryti. Norėčiau trumpai apžvelgti kiekvieną dalyvį paeiliui, jų pasirodymo eilės tvarka. Pirmasis ant vargonų suolo sėdo vokietis Markusas Kaufmannas, savo pasirodymą pradėdamas M.Regerio choraline fantazija “Alle Menschen müssen sterben”. Pirmas įspūdis - groti didelėje akustikoje jis pripratęs, jaučia erdvę. Tik klausant be natų, buvo sunku suprasti, kuris balsas kada svarbiausias - matyt, dėl to kalta registruotė. Įdomiai pasirinktos M.K.Čiurlionio Fugos b-moll spalvos. Atmintin įsirėžė III manualo registruotė - fleitos 8’ ir 4’ su tremulantu: rodos, nieko ypatingo, bet greta žemai gaudžiančių pedalų ir kairės rankos skambėjo kažkaip nežemiškai. Tik nutilimas pačioje fugos pabaigoje atrodė keistas. Kaufmannas taip pat buvo vienintelis, atlikęs šią fugą su J.Landsbergytės prirašyta įžanga. Viena įdomesnių Čiurlionio interpretacijų šiemet - kūrinys nuskambėjo lyg naujai ir labai organiškai. Sudėtingoje M.Duruflé “Siuitoje” taip pat įsiminė gražios, subalansuotos registruotės, patiko pagauta dalių nuotaika, charakteris, palyginus gerai susitvarkyta su įnoringu ir jautriu Oberlingerio šveleriu. Tik paskutinėje dalyje, Tokatoje, ir taip jau greitame tempe, vargonininkas dar truputį užlėkdavo į priekį, grojimui retsykiais trūko aiškesnio pulso. Bendras įspūdis: labai techniškas, šalto proto atlikėjas. Prie sekančio konkursanto, Mateuszo Rzewuskio, pasižymėjau: “bejausmis”. Savo programą jis pradėjo nuo Ch.M.Widoro - atliko tris kontrastingas dalis iš VI Simfonijos. Allegro nuskambėjo formaliai, blankiai, nepanaudojo, kur reikėtų, švelerio. Sekančioje, lėtojoje dalyje Adagio, glumino fleitinio registro pasirinkimas - toji “spjaudanti” fleita net erzino. Sėdint apačioje, garsas žemesnėje tesitūroje “užsimuilindavo” ir darėsi sunku išskirti balsų judėjimą. Atlikimas pasirodė gan monotoniškas, neraiškus. Galima būtų pagalvoti ir apie tikslesnę ir įvairesnę artikuliaciją. Lenkui pradėjus groti paskutinę dalį, Finalą, sužibo viltis, kad ne viskas taip pilka, kaip mums atlikėjas nori parodyti. Bet tas jausmas truko kokią minutę ir vėl sugrįžo tik pabaigoje su ta pačia pradžios tematine medžiaga. Visi kiti Widoro prirašyti natų puslapiai tiesiog praslinko kaip tamsus debesis. Susidarė įspūdis, kad atlikėjas beveik visai neklauso pedalų - jie “bet kokie”. M.K.Čiurlionio fugai pasirinkta gan standartinė registruotė. Ir vėl, grojant žemoje tesitūroje, reiktų labiau artikuliuoti, nes apačioje girdisi tik klasteriai. Bendras vaizdas neblogas: lyginant su visa programa, šis kūrinys nuskambėjo gan muzikaliai. J.Reubke’s Sonatos tekstas buvo sugrotas tvarkingai, deja, muzika pasigirsdavo tik retsykiais. Tiesą sakant, prasidėjus šiam kūriniui jau po minutės pradėjau laukti, kada baigsis. Labai sausa, formalu, nyku. Bendras įspūdis: robotas skaito Šekspyro Sonetus. Valandą... Pasižiūrėjus šio atlikėjo vaizdo įrašą matosi daug veiksmo ant vargonų suolo, tačiau ta fizinė ekspresija sėdinčiųjų apačioj muzikiniu pavidalu nepasiekė. Dar pridėčiau, kad Rzewuskis savo rankų technika dažnai labiau primena pianistą, o ne vargonininką. Kaip jam gali padėti garsą išgauti tas plasnojimas ir irklavimas? Niekaip. Charizmatiškoji graikė Ioanna Solomonidou savo programos pradžioje atliko prancūzų baroko kompozitoriaus L.Marchand’o “Grand Dialogue”, be kurio, tiesą sakant, galima buvo ir apsieiti  - likusios programos būtų tikrai užtekę. Registruotė - neteisinga stilistiškai ir nesubalansuota: akompanimentas gožė solo balsą, trūko artikuliacijos, ypač kairėje rankoje. Užtat visoje likusioje jos programoje tikrai buvo su kaupu ekspresijos, energijos ir išmonės. Graikės Čiurlionis ir šiandien, ir dar turbūt kokį mėnesį skambės ausyse. Fuga buvo grojama lėčiau, nei įprasta, bet koncentraciją išlaikyti pavyko puikiai. Registruotė ir nuotaika - tokia, kad iškilo maždaug toks vaizdas: esi vienas kapinėse bežvaigždę, tamsią naktį ir jauti, kad kažkas prie tavęs eina. Kaip reikia groti, kad klausančiam vaizdiniai pradėtų prieš akis kilt?! Žodžiu, šiurpinanti, ilgam įstringanti kūrinio interpretacija. Laisvai programai buvo pasirinkti du kūriniai: jau minėtasis Marchand’o “Dialogas” ir Duruflé “Preliudas ir fuga ALAIN tema”. Preliudo tempas pasirodė per plauką per greitas (visgi čia ne etiudas) - nespėjo praskambėt pasikartojančios dešinės rankos natos. Vietomis atlikėja nežymiai pasileisdavo dar labiau į priekį, bet visada grįžtavo į pradinį tempą. Fuga patiko savo vientisumu, sklandžiu medžiagos dėstymu ir ekspresija. Iš techninės pusės žiūrint, ką begrotų, Solomonidou pernelyg aktyviai spaudžia tiek manualų klavišus, tiek pedalus - gal kaltas pietietiškas kraujas. Lėtoje muzikoje “išlenda” pianistiškos rankos - atlikėja daro bereikalingus judesius. Reubke’s Sonatoje Ioannos temperamentas liejosi per kraštus, buvo grojama labai raiškiai, vaizdingai - visiška priešingybė prieš tai grojusio lenko Reubke’s Sonatos interpretacijai. Pirma į galvą šovusi mintis: Oberlingeris  turi crescendo pedalą! Tą vakarą instrumentas dar kartą įgavo neprilygstamą romantinį skambesį. Mona Roždestvenskytė savo pasirodymui pasirinko F.Liszto BACH: labai patiko tolygūs registruotės bangavimai (vėl, lyg turint crescendo pedalą), išties nemažai vietų, kai garsas labai harmoningai išaugdavo ir vėl užgesdavo, tiesa, ne visur tai pavykdavo padaryti. Atlikime visgi buvo lyg per dažnai stabčiojama: tai trukdė augti kūrinio įtampai, listiškas veržlumas susiskaidė į mažesnes dalis ir ten pasiliko. Klausantis M.K.Čiurlionio fugos taip pat nesupratau kai kurių stabtelėjimų (prieš pat temos įvedimą ir dar keliose vietose) prasmės. Registruotė buvo gan standartinė - laipsniškas augimas be netikėtų tembrinių ieškojimų: galima tai pateisinti sunkia ir ilga finalistės programa - gal tiesiog pritrūko laiko šiam kūriniui. P.Ebeno “Motto ostinato” iš “Sekmadienio muzikos” buvo juntamas nedidelis neužtikrintumas, pritrūko aštrumo užgaunant klavišus, aiškesnės artikuliacijos, nors tempas pasirinktas pakankamai saugus. To paties ciklo “Finale” Mona neblogai tvarkėsi su šveleriu, tačiau greitesnės natos rankose ir kojose ne visada spėdavo praskambėt, pritrūko jau minėto “įsikabinimo” į klavišus. Salve Regina “Finalo” pabaigoje patiko - tikrai dainingai atlikta. Tačiau bendras vaizdas toks: Ebeno pjesės visiškai laisvai neskambėjo, jautėsi, kad yra dirbama. Galbūt, ši jaunutė atlikėja truputį per anksti pradėjo pažintį su Ebeno muzika? Nuostabaus grožio Duruflé “Siuitos” Sicilianoje taip pat jautėsi, kad Mona kiek susikausčiusi, jaudinasi. Čia, tyliame kūrinyje, grojant pedalais labai aiškiai girdėjosi paties užgavimo, o ne vamzdžio garsas. Tokatoje susidarė įspūdis, kad yra tik du grojimo būdai: visiškas legato arba nedaspaudimas (teatleidžia kalbininkai). Bet buvo vietų, kai jautėsi, kad finalininkė lyg atsigavo, ir jai tikrai smagu “taškytis”. Kalbant apie visą programą, pilnai tikiu, kad Mona galėjo pagroti geriau, bet tai tikrai nebuvo prastas variantas. Tiesą sakant, buvo labai geras, bet ne puikus. Kaip tokio amžiaus vargonininkei, jau dabar nužingsniuotas labai labai ilgas ir sudėtingas kelias. Šaunuolė! Rimvydas Mitkus savo finalinę programą pradėjo nuo R.Schumanno Fugos Nr. 6 BACH tema. Reikia pasakyt, kad šis kūrinys visoje jo atliktoje programoje skambėjo geriausiai, brandžiausiai. Regerio Sonata d-moll buvo atlikta tiek ekspresyviai, kiek leido finalininko bendras suvokimas ir sugebėjimai, bet spjaunant į visas kompozitoriaus išrašytas interpretavimo nuorodas. Kadangi po jo sekusi finalo dalyvė grojo tą pačią Sonatą, apie tai, ko nebuvo Mitkaus atlikime, paminėsiu vėliau. Čia galėčiau pavardinti nebent tokius elementarius dalykus, kaip ne kartu klavišus užgaunančios kairė ir dešinė rankos (ar net vienos rankos pirštai - ypač tai girdėjosi tyliose kūrinio vietose), per didelis tokiai akustikai legato ar tiesiog elementarus kai kurių svarbių partijų negirdėjimas. Čiurlionio fugoje priimtas neįprastas sprendimas - kūrinio viduryje vienam temos pravedimui iš forte  pereinama į pianississimo ir paskui vėl peršokama į forte su Posaunu pedaluose. Galbūt Rimvydas dar nebuvo kaip reikiant susigyvenęs su tokia vesija, nes nuskambėjo neįtikinamai. Tempas taip pat buvo gan lėtas. Soyon Park pradėjo nuo Bacho Preliudo ir fugos G-dur, kuris pasirodė gan statiškas, monotoniškas, rankos ne visada kartu nuspausdavo klavišus. Fugoje, įstojus visiems balsams, visuma skambėjo murzinokai ir kažkaip mašinaliai. Čiurlionio Fugos b-moll pradžia nuskambėjo neįprastai garsiai, toliau viskas garsėjo gan įprastu būdu - iki liežuvėlių. Kūrinio viduryje užstrigo klavišas, kas šiek tiek išmušė korėjietę iš vėžių. Tačiau XX a. muzikoje ši atlikėja atsiskleidė visu gražumu! Regerio Sonatoje d-moll buvo viskas, ko reikia: romantinė registruotė, švelerio naudojimas, švarus sambesys, štrichų įvairovė, tinkami tempai, aiškiai sudėliota kūrinio architektonika - viso to negirdėjau prieš tai grojusio Rimvydo interpretacijoje. S.Park aiškiai matė visą kūrinio turinį, o atlikimas buvo brandus ir stilingas. Labai patiko ir Dupré “Variacijos kalėdinės giesmės tema” (tik per smarkiai smūgiuojama į pedalus). Kaip ir dera tokios formos kūrinyje, buvo spalvinga, įvairu ir išraiškinga - tiesiog džiaugsmas ausims ir sielai! 2015 m. rugsėjo 23 d., 15.00 val.

Konkurso rezultatai

I premija - Mona Roždestvenskytė (Lietuva) II premija - Mateusz Rzewuski (Lenkija) III premija - Soyon Park (Pietų Korėja) Diplomai: Markus Kaufmann (Vokietija), Ioanna Solomonidou (Graikija), Rimvydas Mitkus (Lietuva) Specialusis prizas už geriausią M.K.Čiurlionio kūrinių atlikimą - Rimvydas Mitkus (Lietuva) Publikos simpatijų prizas - Rimvydas Mitkus (Lietuva)