© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Agnė Petruškevičiūtė, 2009
Jehano Alaino gyvenimas ir vargoninė
kūryba
Jehanas Ariste’as Alainas (Žanas Aristas Alenas) yra
vadinamas XX-ojo amžiaus Nicolas‘u de Grigny. Likimas
skyrė jam labai nedaug laiko, tačiau jo muzika,
aprėpianti apie 140 kompozicijų, dėl to netampa mažiau
ryški, išskirtinė ir turtinga. Juolab, kad visa tai buvo
sukurta per 10 metų, 1929-1939 m., kompozitoriui
studijuojant Konservatorijoje. Nors Jehanas Alainas
kūrė ne tik vargonams, bet ir fortepijonui (tai sudaro
didžiąją jo kūrybos dalį), o taip pat vokalinę ir kamerinę
muziką, tačiau būtent vargoninėje kūryboje atsiskleidžia
esminiai jo genijaus bruožai. Ir tai nė kiek nestebina,
žinant kokioje šeimoje jis užaugo ir iš kokios aplinkos
atėjo į muziką.
Jehano Alaino gyvenimo kelias
Jehanas Ariste'as Alainas gimė muzikų šeimoje, 1911 m.
vasario 3 d. St.-Germain-en-Laye miestelyje, esančiame
netoli Paryžiaus. Jo tėvas, Albertas Alainas (1880-1971),
buvo vargonininkų F.A.Guilmant‘o ir L.Vierne’o
mokinys, pianistas ir religinės muzikos kompozitorius, o
močiutė iš motinos pusės Alisa Alberty - talentinga
pianistė. Jehano broliai taip pat visi muzikai: brolis
Olivier (1918-1994) - kompozitorius, pianistas,
vargonininkas, žurnalistas, muzikologas, o seserys
Marie-Odile (1914-1937) - pianistė ir dainininkė
(sopranas), bei Marie-Claire ( g. 1926) - vargonininkė
virtuozė.
Vaikystę Jehanas praleido namuose, kurie galėjo
patenkinti bet kurią jaunojo muzikanto svajonę - beveik
kiekviename kambaryje stovėjo po pianiną, buvo
fisharmonija ir, svarbiausia, namų svetainėje stovėjo
vargonai pastatyti Jehano tėvo, kuriais jis būsimą
kompozitorių, o taip pat Olivier ir Marie-Claire mokė
grojimo meno. Nuo 13-kos metų Jehanas kaip
vargonininkas pavaduodavo savo tėvą gimtojo miestelio
bažnyčioje. Vėliau jo fortepijoninę techniką ugdė
Augustinas Personas, Saint-Louis katedros Versalyje
vargonininkas. Ryškiai atsiskleidę jaunuolio gabumai
paskatino šeimą nutraukti jo mokslus vidurinėje
mokykloje tam, kad jis galėtų mokytis Paryžiaus
konservatorijoje. Čia jis mokėsi dešimt metų (1929-
1939). Mokslas užsitęsė dėl kelių priežasčių: rimtų
sveikatos problemų (1932-1933 m. jį išsekino plaučių
uždegimas), iškart po to sekusios karinės tarnybos
Nancy (1933-1934 m.) ir vedybų su vaikystės drauge
Madeleine Payan 1935 metų balandį. Vedybos sąlygojo
būtinybę anksti užsidirbti pragyvenimui, kas atimdavo
daug jėgų ir laiko. 1936 m. J.Alainas dirbo greta
Paryžiaus esančios Maisons-Laffitte komunos Saint-
Nicolas bažnyčioje bei Nazareto sinagogos Paryžiuje
(Synagogue Nazareth) vargonininku (čia 1938 m. buvo
padarytas vienintelis žinomas Jehano Alaino grojimo
įrašas - šešių minučių trukmės improvizacija).
Paryžiaus konservatorijoje Alainas studijavo pas André
Blochą (harmoniją), Georges‘ą Caussade’ą
(kontrapunktą ir fugą), Paulį Dukas o vėliau Roger‘ą
Ducasse'ą (kompoziciją) ir Marcelį Dupré (vargonus ir
improvizaciją). Akademiniuose konkursuose Alainas
tapo harmonijos bei kontrapunkto ir fugos (abu 1933
m.) I vietos laimėtoju, o 1939 m. - vargonų ir
improvizacijos konkurso nugalėtoju. 1936 m. draugija
Les Amis de l‘Orgue (”Vargonų bičiuliai”) taip pat I
premija apdovanojo jo “Siuitą vargonams”, op. 48 (Suite
pour Orgue).
1937 m. kalnuose slidinėdama žuvo vyresnioji Jehano
sesuo Marie-Odile. Tai traumavo visą šeimą, o labiausiai
- Jehaną...
J.Alainas buvo mobilizuotas studijoms vos pasibaigus.
Kadangi kompozitorius visą gyvenimą labai domėjosi
technika, motociklais, tad ir karo metu tarnavo kaip
Prancūzijos armijos VIII motorizuotos šarvuočių
divizijos motociklininkas. 1940 m. birželio 20 dieną jam
buvo paskirta sužinoti vokiečių apsistojimo vietą rytinėje
Somiuro (Saumur) dalyje, kur jis susidūrė su priešininkų
kariais prie Le Petit Puy ir buvo nukautas (buvo praėję
lygiai metai nuo Konservatorijoje laimėto vargonų ir
improvizacijos Premier Prix). Jehano žmona Madleine ir
trys vaikai (Liza, g. 1936, Agnesė, g. 1938, ir Denisas, g.
1939) liko vieni. Po mirties J.Alainas buvo apdovanotas
Karo Kryžiumi (Croix de Guerre) už narsą.
Alainų šeimos vargonai
Visa Alaino vargoninė muzika yra smarkiai įtakota
instrumento, kuris jį tiek įkvėpė, kad pėdsakai lengvai
pastebimi net kūriniuose parašytuose kitiems
instrumentams - tai Alainų šeimos vargonai, kuriuos
Jehano tėvas Albertas Alainas pastatė 1910 m. ir
tobulino iki pat savo mirties 1971 m.
Kompozitoriaus registruotės pilnos gerai atpažįstamų
Alainų vargonų registrų pavadinimų, prie kurių jis
kartais pridėdavo registrų, apie kuriuos tik svajojo - kai
kurias iš šių svajonių (pvz. ketvirtas manualas, į bosą ir
diskantą padalinta pedalinė klaviatūra) išpildė jo tėvas,
deja, jau po Jehano mirties. Tačiau Jehanas Alainas
“dalyvavo” tame būdamas savo tėvui pagrindiniu
pokyčių įkvėpėju. Dabartinis instrumentas yra 4
manualų ir turi 43 registrus (2395 švilpynes).
Po tėvų mirties Jehano sesuo Marie-Claire ir brolis
Olivier neišgalėjo išlaikyti namo ir pradėjo ieškoti naujos
vietos vargonams. Deja, gimtasis miestelis neturėjo savo
dispozicijoje tokios patalpos, kurioje galėtų juos
įkurdinti. Miesto autoritetų visiškai nedomino Alberto
Aleno, daugiau nei 60 metų pradirbusio Saint-Germain-
en-Laye bažnyčios vargonininku, instrumentas. Visgi,
laikina išeitis buvo rasta, ir vargonai buvo pergabenti
saugojimui į Saint-Donat vienuolyną Drome. Įtakingi
asmenys iš J.S.Bacho Vargonų Akademijos, esančios
šiame mažame miestelyje, nutarė, kad vargonus galima
būtų pastatyti Palais Delphinale pastate. Vargonus buvo
pavesta išardyti “Haerpfer-Ermann” firmos meistrams.
Tačiau dėl ypatingos vargonų konstrukcijos ir labai
riboto meistrams duoto laiko šis ardymas labiau
panėšėjo į sunaikinimą. Visas Alberto Aleno
sukonstruotas mechanizmas buvo negrįžtamai prarastas.
Bernardas Aubertinas (vienas iš žymiausių pasaulyje
nūdienos vargonų meistrų) atliko labai kruopščią
vargonų, tiksliau to, kas iš jų liko, inventorizaciją.
Padėtis buvo labai liūdna. Marie-Claire buvo
benuleidžianti rankas, kai jai į pagalbą atėjo šveicarų
vargonininkas ir kompozitorius Guy Bovet. Vargonus
pasisiūlė priglausti Šveicarijos Vargonų Muziejus.
G.Bovet rado patalpas vargonams, prikalbino Saint-
Martin vargonų statybos firmą prikelti instrumentą
naujam gyvenimui bei užtikrino projektui finansinę
paramą. Darbai, ėmus vadovauti G.Bovet, vyko labai
greitai, siekiant, kad vargonų inauguracija įvyktų per 50-
asias J.Alaino mirties metines. Ir nors inauguracija įvyko
tik 1991 m. birželį, tačiau rezultatai buvo labai geri:
instrumentas buvo visiškai restauruotas, o jo tembrai
nesiskyrė nuo kažkada buvusių.
J.Alaino Asociacijos dėka šie vargonai, turintys unikalias
garso galimybes ir savitą dizainą, dabar stovi
Šveicarijoje, Romainmôtier‘e, viename iš senų
vienuolyno pastatų, kuris dabar naudojamas
koncertams, meistriškumo kursams, seminarams ir yra
visada atviras tiems, kurie nori artimiau susipažinti su
J.Alaino kūryba. Alainų šeimos vargonai pripažinti
istoriniu paminklu.
Alaino vargoninė kūryba
J.Alaino jauniausia sesuo Marie-Claire, gerai pasaulyje
žinoma vargonininkė, interviu žurnalui “The Organ” taip
pasakojo apie Jehaną ir jo kūrybą : “Jo muzika yra labai
turtinga, pikantiška, šiek tiek brutali. Jehanas buvo
gerokai vyresnis už mane, bet jis mokė mane visko. Jis
buvo labai geras brolis, ir iš jo aš mokiausi muzikos, -
mano pačios grojime daug kas yra paimta iš jo. Mūsų
namuose buvo vargonai, ir aš girdėdavau, kaip jis groja
visą savo repertuarą. Labai ryškiai prisimenu jį grojant
Bacho, Francko, Vierne’o, daugelio kitų kompozitorių ir,
žinoma, savo paties kūrinius. Mums atrodydavo, kad jo
valanda trunka 200 minučių. Taip dažnai nutinka -
žmonės, kurie miršta jauni gyvena tris kartus greičiau
nei visi kiti. O Jehanas Alainas spinduliavo tokį
neįtikėtiną gyvybingumą, kad žmonės, kurie išgirsta jo
muziką greitai pasijunta įsimylėję ją, netgi dabar,
praėjus daugeliui metų po jo žūties. Neįmanoma likti
abejingam jo asmenybei ir jo muzikai.
”Esminis šio kompozitoriaus muzikos bruožas yra jam
vienam būdinga kalbėjimo maniera. Meilė barokinei
muzikai dar ankstyvoj jaunystėj pastūmėjo kompozitorių
gilintis į kontrapunktinę techniką - tad ir kurdamas jis
dažniausiai kreipė dėmesį į vertikalę, o ne į horizontalę,
kaip dauguma to meto kompozitorių.
J.Alaino kūryba greitai užsitarnavo pripažinimą. Jo
muzika (net ir ankstyvieji opusai) pasižymi dideliu
originalumu. Jis, kaip ir bendraamžis Olivier
Messiaenas, savo kompozicijose didelį dėmesį skyrė
grigališkajam choralui ir religinei-programinei muzikai,
bandydamas savaip išreikšti katalikiškojo tikėjimo esmę.
Tačiau tuo lyginimai su Messiaenu ir baigiasi. Kai kurie
Alaino kūriniai - “Susitaikinimo pamaldų postliudas”
(Postlude pour l’Office de Complies), “Variacijos “Lucis
Creator” himno tema” (Variations sur l’hymne “Lucis
creator“) gali būti atliekami pamaldų metu, o “Litanijos”
(Litanies), nors ir turi religinę programą, yra labiau
koncertinio charakterio kūrinys.
1932 m. Alainas Kolonijinių šalių ekspozicijoje
susipažino su Maroko ir Indijos muzika, kuri įkvėpė
kompozitorių savo šokių ritmais, mikrointervalika,
egzotiškais instrumentais ir jų skambesiu. Visa tai
atsispindi jo vargoniniuose “Agni Yavishta šokiuose”
(Deux danses à Agni Yavishta) ir “Antrojoje fantazijoje”
(Deuxieme fantasie). Ši staiga užgimusi Alaino meilė
rytietiškoms dermėms, netaisyklingiems ritmams bei
ostinatiškumui beveik paverčia jį protominimalistu.
Puoselėdamas ir tęsdamas nacionalines tradicijas,
Alainas didelį dėmesį skiria sonoriniam savo kūrinių
aspektui. Jo vargoninės kompozicijos skambesio grožiu
nė kiek nenusileidžia Messiaeno, Tournemiro, Dupré
opusams. Jis praturtina savo kūrinių muzikinę kalbą
dvigubais pedalais (ne vienam kūrinyje pedalai vienu
metu turi dvi savarankiškas partijas), grojimu vien
obertoniniais registrais, skirtingų manualų reigistrų
grupių dialogu.
Koloristinė amplitudė apima nuo hipnotizuojančių
“Kabančių sodų” (Le jardin suspendu) iki agresyvių ir
čaižių Tutti “Litanijose”. Muzikinių paveikslų įvairovė
taip pat labai plati: nuo intymios “Postliudo” atmosferos,
meditatyvinio “Kabančių sodų” sustingimo iki
ugningosios “Pirmosios fantazijos” (Première fantaisie)
įmantrumo ir išskirtiniovirtuoziškumo “Trijuose
šokiuose” (Trois dances) ir “Litanijose”. Nepastovumas
ir mobilumas, taip būdingas paties Alaino charakteriui,
atsispindi ir jo muzikoje. Alaino harmonijoje dėmesį
prikausto charakteringi “klaidžiojantys” akordai,
sekstakordų sekos irnepastovūs laipsniai trigarsiuose
irsekstakorduose.
Kompozitoriui esant gyvam buvo išleisti keli jo stambūs
kūriniai: “Monodinė siuita” (Suite monodique, “Herele”,
1935), “Dorinis” ir “Fryginis” choralai (išleisti kaip Deux
chorals, “Herele”, 1938), “Variacijos Klemano Žanekeno
tema” (Variations sur une thème de Clément
Jannequin), “Kabantys sodai” ir “Litanijos” (pastarieji
bendru pavadinimu Trois pièces išleisti 1939 m.). 1943
metais leidykla Léduc išleido Alaino vargoninių kūrinių
rinkinį trijuose tomuose, o 1944 m. - jo kūrinius
fortepijonui.
Pabaigos žodis
Jehano Alaino kelias buvo labai individualus - jis
neneigė tam tikrų įtakų, bet kartu išliko ištikimas sau ir
ateinančioms kartoms padovanojo labai reikšmingą
vargoninį palikimą, kurio nesupainiosi su jokio kito
kompozitoriaus kūryba.Jo muzika įvairialypė, tačiau
brandi - kompozitorius apdairiai jungia archaiškus
elementus (kaip antai, senosios dermės, grigališkasis
giedojimas, renesanso kompozitorių muzika) su tokiais,
rodos, nelabai suderinamais dalykais, kaip džiazas ir
kitų šalių folkloras, repetatyvinės struktūros (tiek
pastovios, tiek kintančios) ir šokis, kuris visada
juntamas jo muzikoje. Alainas gausiai naudoja senovines
dermes, sumaniai žaidžia spalviniais disonansais. Jis
geba sukurti ramią ir mistišką atmosferą, dievišką ne šio
pasaulio pajutimą tokiose pjesėse, kaip “Kabantis
sodas”, ar visai trumpučiuose kūrinėliuose (pvz. “Dorinis
choralas”). Egzaltuotas kompozitoriaus požiūris į ritmą
sukuria pilnus ekstazės, ryškius ir fantasmagoriškus
epizodus (”Litanijos”, “Trys šokiai”).
“Jis linksmas ir liūdnas, asketiškas ir jautrus“, rašė savo
knygoje “Jehanas Alainas - prancūzų muzikas” (Jehan
Alain - musicien français) žymus vargonininkas ir
muzikologas Bernardas Gavoty. Teigdamas, kad “tik
ironija ir humoras padaro gyvenimą pakenčiamu
jautrioms būtybėms”, jis po savo gyvybinga ir linksma
išvaizda slėpė labai turtingą vidinį pasaulį ir
didžiadvasiškumą. “Aš matau mirtį ten, apačioje, iš tokio
gražaus amžiaus aukštumų” - šią Jeano Cocteau mintį
kompozitorius užrašė savo dienoraštyje, keletą metų
prieš mirtį. Jei ne karas, įdomu, kaip būtų susiklostęs jo
gyvenimas...