© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
www.vargonai.lt

Skaitiniai

Jehano Alaino gyvenimas ir vargoninė kūryba

Jehanas Ariste’as Alainas (Žanas Aristas Alenas) yra vadinamas XX-ojo amžiaus Nicolas‘u de Grigny. Likimas skyrė jam labai nedaug laiko, tačiau jo muzika, aprėpianti apie 140 kompozicijų, dėl to netampa mažiau ryški, išskirtinė ir turtinga. Juolab, kad visa tai buvo sukurta per 10 metų, 1929-1939 m., kompozitoriui studijuojant Konservatorijoje. Nors Jehanas Alainas kūrė ne tik vargonams, bet ir fortepijonui (tai sudaro didžiąją jo kūrybos dalį), o taip pat vokalinę ir kamerinę muziką, tačiau būtent vargoninėje kūryboje atsiskleidžia esminiai jo genijaus bruožai. Ir tai nė kiek nestebina, žinant kokioje šeimoje jis užaugo ir iš kokios aplinkos atėjo į muziką.

Jehano Alaino gyvenimo kelias

Jehanas Ariste'as Alainas gimė muzikų šeimoje, 1911 m. vasario 3 d. St.-Germain-en-Laye miestelyje, esančiame netoli Paryžiaus. Jo tėvas, Albertas Alainas (1880-1971), buvo vargonininkų F.A.Guilmant‘o ir L.Vierne’o mokinys, pianistas ir religinės muzikos kompozitorius, o močiutė iš motinos pusės Alisa Alberty - talentinga pianistė. Jehano broliai taip pat visi muzikai: brolis Olivier (1918-1994) - kompozitorius, pianistas, vargonininkas, žurnalistas, muzikologas, o seserys Marie-Odile (1914-1937) - pianistė ir dainininkė (sopranas), bei Marie-Claire ( g. 1926) - vargonininkė virtuozė. Vaikystę Jehanas praleido namuose, kurie galėjo patenkinti bet kurią jaunojo muzikanto svajonę - beveik kiekviename kambaryje stovėjo po pianiną, buvo fisharmonija ir, svarbiausia, namų svetainėje stovėjo vargonai pastatyti Jehano tėvo, kuriais jis būsimą kompozitorių, o taip pat Olivier ir Marie-Claire mokė grojimo meno. Nuo 13-kos metų Jehanas kaip vargonininkas pavaduodavo savo tėvą gimtojo miestelio bažnyčioje. Vėliau jo fortepijoninę techniką ugdė Augustinas Personas, Saint-Louis katedros Versalyje vargonininkas. Ryškiai atsiskleidę jaunuolio gabumai paskatino šeimą nutraukti jo mokslus vidurinėje mokykloje tam, kad jis galėtų mokytis Paryžiaus konservatorijoje. Čia jis mokėsi dešimt metų (1929-1939). Mokslas užsitęsė dėl kelių priežasčių: rimtų sveikatos problemų (1932-1933 m. jį išsekino plaučių uždegimas), iškart po to sekusios karinės tarnybos Nancy (1933-1934 m.) ir vedybų su vaikystės drauge Madeleine Payan 1935 metų balandį. Vedybos sąlygojo būtinybę anksti užsidirbti pragyvenimui, kas atimdavo daug jėgų ir laiko. 1936 m. J.Alainas dirbo greta Paryžiaus esančios Maisons-Laffitte komunos Saint-Nicolas bažnyčioje bei Nazareto sinagogos Paryžiuje (Synagogue Nazareth) vargonininku (čia 1938 m. buvo padarytas vienintelis žinomas Jehano Alaino grojimo įrašas - šešių minučių trukmės improvizacija). Paryžiaus konservatorijoje Alainas studijavo pas André Blochą (harmoniją), Georges‘ą Caussade’ą (kontrapunktą ir fugą), Paulį Dukas o vėliau Roger‘ą Ducasse'ą (kompoziciją) ir Marcelį Dupré (vargonus ir improvizaciją). Akademiniuose konkursuose Alainas tapo harmonijos bei kontrapunkto ir fugos (abu 1933 m.) I vietos laimėtoju, o 1939 m. - vargonų ir improvizacijos konkurso nugalėtoju. 1936 m. draugija Les Amis de l‘Orgue (”Vargonų bičiuliai”) taip pat I premija apdovanojo jo “Siuitą vargonams”, op. 48 (Suite pour Orgue). 1937 m. kalnuose slidinėdama žuvo vyresnioji Jehano sesuo Marie-Odile. Tai traumavo visą šeimą, o labiausiai - Jehaną... J.Alainas buvo mobilizuotas studijoms vos pasibaigus. Kadangi kompozitorius visą gyvenimą labai domėjosi technika, motociklais, tad ir karo metu tarnavo kaip Prancūzijos armijos VIII motorizuotos šarvuočių divizijos motociklininkas. 1940 m. birželio 20 dieną jam buvo paskirta sužinoti vokiečių apsistojimo vietą rytinėje Somiuro (Saumur) dalyje, kur jis susidūrė su priešininkų kariais prie Le Petit Puy ir buvo nukautas (buvo praėję lygiai metai nuo Konservatorijoje laimėto vargonų ir improvizacijos Premier Prix). Jehano žmona Madleine ir trys vaikai (Liza, g. 1936, Agnesė, g. 1938, ir Denisas, g. 1939) liko vieni. Po mirties J.Alainas buvo apdovanotas Karo Kryžiumi (Croix de Guerre) už narsą.

Alainų šeimos vargonai

Visa Alaino vargoninė muzika yra smarkiai įtakota instrumento, kuris jį tiek įkvėpė, kad pėdsakai lengvai pastebimi net kūriniuose parašytuose kitiems instrumentams - tai Alainų šeimos vargonai, kuriuos Jehano tėvas Albertas Alainas pastatė 1910 m. ir tobulino iki pat savo mirties 1971 m. Kompozitoriaus registruotės pilnos gerai atpažįstamų Alainų vargonų registrų pavadinimų, prie kurių jis kartais pridėdavo registrų, apie kuriuos tik svajojo - kai kurias iš šių svajonių (pvz. ketvirtas manualas, į bosą ir diskantą padalinta pedalinė klaviatūra) išpildė jo tėvas, deja, jau po Jehano mirties. Tačiau Jehanas Alainas “dalyvavo” tame būdamas savo tėvui pagrindiniu pokyčių įkvėpėju. Dabartinis instrumentas yra 4 manualų ir turi 43 registrus (2395 švilpynes). Po tėvų mirties Jehano sesuo Marie-Claire ir brolis Olivier neišgalėjo išlaikyti namo ir pradėjo ieškoti naujos vietos vargonams. Deja, gimtasis miestelis neturėjo savo dispozicijoje tokios patalpos, kurioje galėtų juos įkurdinti. Miesto autoritetų visiškai nedomino Alberto Aleno, daugiau nei 60 metų pradirbusio Saint-Germain-en-Laye bažnyčios vargonininku, instrumentas. Visgi, laikina išeitis buvo rasta, ir vargonai buvo pergabenti saugojimui į Saint-Donat vienuolyną Drome. Įtakingi asmenys iš J.S.Bacho Vargonų Akademijos, esančios šiame mažame miestelyje, nutarė, kad vargonus galima būtų pastatyti Palais Delphinale pastate. Vargonus buvo pavesta išardyti “Haerpfer-Ermann” firmos meistrams. Tačiau dėl ypatingos vargonų konstrukcijos ir labai riboto meistrams duoto laiko šis ardymas labiau panėšėjo į sunaikinimą. Visas Alberto Aleno sukonstruotas mechanizmas buvo negrįžtamai prarastas. Bernardas Aubertinas (vienas iš žymiausių pasaulyje nūdienos vargonų meistrų) atliko labai kruopščią vargonų, tiksliau to, kas iš jų liko, inventorizaciją. Padėtis buvo labai liūdna. Marie-Claire buvo benuleidžianti rankas, kai jai į pagalbą atėjo šveicarų vargonininkas ir kompozitorius Guy Bovet. Vargonus pasisiūlė priglausti Šveicarijos Vargonų Muziejus. G.Bovet rado patalpas vargonams, prikalbino Saint-Martin vargonų statybos firmą prikelti instrumentą naujam gyvenimui bei užtikrino projektui finansinę paramą. Darbai, ėmus vadovauti G.Bovet, vyko labai greitai, siekiant, kad vargonų inauguracija įvyktų per 50-asias J.Alaino mirties metines. Ir nors inauguracija įvyko tik 1991 m. birželį, tačiau rezultatai buvo labai geri: instrumentas buvo visiškai restauruotas, o jo tembrai nesiskyrė nuo kažkada buvusių. J.Alaino Asociacijos dėka šie vargonai, turintys unikalias garso galimybes ir savitą dizainą, dabar stovi Šveicarijoje, Romainmôtier‘e, viename iš senų vienuolyno pastatų, kuris dabar naudojamas koncertams, meistriškumo kursams, seminarams ir yra visada atviras tiems, kurie nori artimiau susipažinti su J.Alaino kūryba. Alainų šeimos vargonai pripažinti istoriniu paminklu.

Alaino vargoninė kūryba

J.Alaino jauniausia sesuo Marie-Claire, gerai pasaulyje žinoma vargonininkė, interviu žurnalui “The Organ” taip pasakojo apie Jehaną ir jo kūrybą : “Jo muzika yra labai turtinga, pikantiška, šiek tiek brutali. Jehanas buvo gerokai vyresnis už mane, bet jis mokė mane visko. Jis buvo labai geras brolis, ir iš jo aš mokiausi muzikos, - mano pačios grojime daug kas yra paimta iš jo. Mūsų namuose buvo vargonai, ir aš girdėdavau, kaip jis groja visą savo repertuarą. Labai ryškiai prisimenu jį grojant Bacho, Francko, Vierne’o, daugelio kitų kompozitorių ir, žinoma, savo paties kūrinius. Mums atrodydavo, kad jo valanda trunka 200 minučių. Taip dažnai nutinka - žmonės, kurie miršta jauni gyvena tris kartus greičiau nei visi kiti. O Jehanas Alainas spinduliavo tokį neįtikėtiną gyvybingumą, kad žmonės, kurie išgirsta jo muziką greitai pasijunta įsimylėję ją, netgi dabar, praėjus daugeliui metų po jo žūties. Neįmanoma likti abejingam jo asmenybei ir jo muzikai. ”Esminis šio kompozitoriaus muzikos bruožas yra jam vienam būdinga kalbėjimo maniera. Meilė barokinei muzikai dar ankstyvoj jaunystėj pastūmėjo kompozitorių gilintis į kontrapunktinę techniką - tad ir kurdamas jis dažniausiai kreipė dėmesį į vertikalę, o ne į horizontalę, kaip dauguma to meto kompozitorių. J.Alaino kūryba greitai užsitarnavo pripažinimą. Jo muzika (net ir ankstyvieji opusai) pasižymi dideliu originalumu. Jis, kaip ir bendraamžis Olivier Messiaenas, savo kompozicijose didelį dėmesį skyrė grigališkajam choralui ir religinei-programinei muzikai, bandydamas savaip išreikšti katalikiškojo tikėjimo esmę. Tačiau tuo lyginimai su Messiaenu ir baigiasi. Kai kurie Alaino kūriniai - “Susitaikinimo pamaldų postliudas” (Postlude pour l’Office de Complies), “Variacijos “Lucis Creator” himno tema” (Variations sur l’hymne “Lucis creator“) gali būti atliekami pamaldų metu, o “Litanijos” (Litanies), nors ir turi religinę programą, yra labiau koncertinio charakterio kūrinys. 1932 m. Alainas Kolonijinių šalių ekspozicijoje susipažino su Maroko ir Indijos muzika, kuri įkvėpė kompozitorių savo šokių ritmais, mikrointervalika, egzotiškais instrumentais ir jų skambesiu. Visa tai atsispindi jo vargoniniuose “Agni Yavishta šokiuose” (Deux danses à Agni Yavishta) ir “Antrojoje fantazijoje” (Deuxieme fantasie). Ši staiga užgimusi Alaino meilė rytietiškoms dermėms, netaisyklingiems ritmams bei ostinatiškumui beveik paverčia jį protominimalistu. Puoselėdamas ir tęsdamas nacionalines tradicijas, Alainas didelį dėmesį skiria sonoriniam savo kūrinių aspektui. Jo vargoninės kompozicijos skambesio grožiu nė kiek nenusileidžia Messiaeno, Tournemiro, Dupré opusams. Jis praturtina savo kūrinių muzikinę kalbą dvigubais pedalais (ne vienam kūrinyje pedalai vienu metu turi dvi savarankiškas partijas), grojimu vien obertoniniais registrais, skirtingų manualų reigistrų grupių dialogu. Koloristinė amplitudė apima nuo hipnotizuojančių “Kabančių sodų” (Le jardin suspendu) iki agresyvių ir čaižių Tutti “Litanijose”. Muzikinių paveikslų įvairovė taip pat labai plati: nuo intymios “Postliudo” atmosferos, meditatyvinio “Kabančių sodų” sustingimo iki ugningosios “Pirmosios fantazijos” (Première fantaisie) įmantrumo ir išskirtiniovirtuoziškumo “Trijuose šokiuose” (Trois dances) ir “Litanijose”. Nepastovumas ir mobilumas, taip būdingas paties Alaino charakteriui, atsispindi ir jo muzikoje. Alaino harmonijoje dėmesį prikausto charakteringi “klaidžiojantys” akordai, sekstakordų sekos irnepastovūs laipsniai trigarsiuose irsekstakorduose. Kompozitoriui esant gyvam buvo išleisti keli jo stambūs kūriniai: “Monodinė siuita” (Suite monodique, “Herele”, 1935), “Dorinis” ir “Fryginis” choralai (išleisti kaip Deux chorals, “Herele”, 1938), “Variacijos Klemano Žanekeno tema” (Variations sur une thème de Clément Jannequin), “Kabantys sodai” ir “Litanijos” (pastarieji bendru pavadinimu Trois pièces išleisti 1939 m.). 1943 metais leidykla Léduc išleido Alaino vargoninių kūrinių rinkinį trijuose tomuose, o 1944 m. - jo kūrinius fortepijonui.

Pabaigos žodis

Jehano Alaino kelias buvo labai individualus - jis neneigė tam tikrų įtakų, bet kartu išliko ištikimas sau ir ateinančioms kartoms padovanojo labai reikšmingą vargoninį palikimą, kurio nesupainiosi su jokio kito kompozitoriaus kūryba.Jo muzika įvairialypė, tačiau brandi - kompozitorius apdairiai jungia archaiškus elementus (kaip antai, senosios dermės, grigališkasis giedojimas, renesanso kompozitorių muzika) su tokiais, rodos, nelabai suderinamais dalykais, kaip džiazas ir kitų šalių folkloras, repetatyvinės struktūros (tiek pastovios, tiek kintančios) ir šokis, kuris visada juntamas jo muzikoje. Alainas gausiai naudoja senovines dermes, sumaniai žaidžia spalviniais disonansais. Jis geba sukurti ramią ir mistišką atmosferą, dievišką ne šio pasaulio pajutimą tokiose pjesėse, kaip “Kabantis sodas”, ar visai trumpučiuose kūrinėliuose (pvz. “Dorinis choralas”). Egzaltuotas kompozitoriaus požiūris į ritmą sukuria pilnus ekstazės, ryškius ir fantasmagoriškus epizodus (”Litanijos”, “Trys šokiai”). “Jis linksmas ir liūdnas, asketiškas ir jautrus“, rašė savo knygoje “Jehanas Alainas - prancūzų muzikas” (Jehan Alain - musicien français) žymus vargonininkas ir muzikologas Bernardas Gavoty. Teigdamas, kad “tik ironija ir humoras padaro gyvenimą pakenčiamu jautrioms būtybėms”, jis po savo gyvybinga ir linksma išvaizda slėpė labai turtingą vidinį pasaulį ir didžiadvasiškumą. “Aš matau mirtį ten, apačioje, iš tokio gražaus amžiaus aukštumų” - šią Jeano Cocteau mintį kompozitorius užrašė savo dienoraštyje, keletą metų prieš mirtį. Jei ne karas, įdomu, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas...
Agnė Petruškevičiūtė, 2009
© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Agnė Petruškevičiūtė, 2009

Jehano Alaino gyvenimas ir vargoninė

kūryba

Jehanas Ariste’as Alainas (Žanas Aristas Alenas) yra vadinamas XX-ojo amžiaus Nicolas‘u de Grigny. Likimas skyrė jam labai nedaug laiko, tačiau jo muzika, aprėpianti apie 140 kompozicijų, dėl to netampa mažiau ryški, išskirtinė ir turtinga. Juolab, kad visa tai buvo sukurta per 10 metų, 1929-1939 m., kompozitoriui studijuojant Konservatorijoje. Nors Jehanas Alainas kūrė ne tik vargonams, bet ir fortepijonui (tai sudaro didžiąją jo kūrybos dalį), o taip pat vokalinę ir kamerinę muziką, tačiau būtent vargoninėje kūryboje atsiskleidžia esminiai jo genijaus bruožai. Ir tai nė kiek nestebina, žinant kokioje šeimoje jis užaugo ir iš kokios aplinkos atėjo į muziką.

Jehano Alaino gyvenimo kelias

Jehanas Ariste'as Alainas gimė muzikų šeimoje, 1911 m. vasario 3 d. St.-Germain-en-Laye miestelyje, esančiame netoli Paryžiaus. Jo tėvas, Albertas Alainas (1880-1971), buvo vargonininkų F.A.Guilmant‘o ir L.Vierne’o mokinys, pianistas ir religinės muzikos kompozitorius, o močiutė iš motinos pusės Alisa Alberty - talentinga pianistė. Jehano broliai taip pat visi muzikai: brolis Olivier (1918-1994) - kompozitorius, pianistas, vargonininkas, žurnalistas, muzikologas, o seserys Marie-Odile (1914-1937) - pianistė ir dainininkė (sopranas), bei Marie-Claire ( g. 1926) - vargonininkė virtuozė. Vaikystę Jehanas praleido namuose, kurie galėjo patenkinti bet kurią jaunojo muzikanto svajonę - beveik kiekviename kambaryje stovėjo po pianiną, buvo fisharmonija ir, svarbiausia, namų svetainėje stovėjo vargonai pastatyti Jehano tėvo, kuriais jis būsimą kompozitorių, o taip pat Olivier ir Marie-Claire mokė grojimo meno. Nuo 13-kos metų Jehanas kaip vargonininkas pavaduodavo savo tėvą gimtojo miestelio bažnyčioje. Vėliau jo fortepijoninę techniką ugdė Augustinas Personas, Saint-Louis katedros Versalyje vargonininkas. Ryškiai atsiskleidę jaunuolio gabumai paskatino šeimą nutraukti jo mokslus vidurinėje mokykloje tam, kad jis galėtų mokytis Paryžiaus konservatorijoje. Čia jis mokėsi dešimt metų (1929- 1939). Mokslas užsitęsė dėl kelių priežasčių: rimtų sveikatos problemų (1932-1933 m. jį išsekino plaučių uždegimas), iškart po to sekusios karinės tarnybos Nancy (1933-1934 m.) ir vedybų su vaikystės drauge Madeleine Payan 1935 metų balandį. Vedybos sąlygojo būtinybę anksti užsidirbti pragyvenimui, kas atimdavo daug jėgų ir laiko. 1936 m. J.Alainas dirbo greta Paryžiaus esančios Maisons-Laffitte komunos Saint- Nicolas bažnyčioje bei Nazareto sinagogos Paryžiuje (Synagogue Nazareth) vargonininku (čia 1938 m. buvo padarytas vienintelis žinomas Jehano Alaino grojimo įrašas - šešių minučių trukmės improvizacija). Paryžiaus konservatorijoje Alainas studijavo pas André Blochą (harmoniją), Georges‘ą Caussade’ą (kontrapunktą ir fugą), Paulį Dukas o vėliau Roger‘ą Ducasse'ą (kompoziciją) ir Marcelį Dupré (vargonus ir improvizaciją). Akademiniuose konkursuose Alainas tapo harmonijos bei kontrapunkto ir fugos (abu 1933 m.) I vietos laimėtoju, o 1939 m. - vargonų ir improvizacijos konkurso nugalėtoju. 1936 m. draugija Les Amis de l‘Orgue (”Vargonų bičiuliai”) taip pat I premija apdovanojo jo “Siuitą vargonams”, op. 48 (Suite pour Orgue). 1937 m. kalnuose slidinėdama žuvo vyresnioji Jehano sesuo Marie-Odile. Tai traumavo visą šeimą, o labiausiai - Jehaną... J.Alainas buvo mobilizuotas studijoms vos pasibaigus. Kadangi kompozitorius visą gyvenimą labai domėjosi technika, motociklais, tad ir karo metu tarnavo kaip Prancūzijos armijos VIII motorizuotos šarvuočių divizijos motociklininkas. 1940 m. birželio 20 dieną jam buvo paskirta sužinoti vokiečių apsistojimo vietą rytinėje Somiuro (Saumur) dalyje, kur jis susidūrė su priešininkų kariais prie Le Petit Puy ir buvo nukautas (buvo praėję lygiai metai nuo Konservatorijoje laimėto vargonų ir improvizacijos Premier Prix). Jehano žmona Madleine ir trys vaikai (Liza, g. 1936, Agnesė, g. 1938, ir Denisas, g. 1939) liko vieni. Po mirties J.Alainas buvo apdovanotas Karo Kryžiumi (Croix de Guerre) už narsą.

Alainų šeimos vargonai

Visa Alaino vargoninė muzika yra smarkiai įtakota instrumento, kuris jį tiek įkvėpė, kad pėdsakai lengvai pastebimi net kūriniuose parašytuose kitiems instrumentams - tai Alainų šeimos vargonai, kuriuos Jehano tėvas Albertas Alainas pastatė 1910 m. ir tobulino iki pat savo mirties 1971 m. Kompozitoriaus registruotės pilnos gerai atpažįstamų Alainų vargonų registrų pavadinimų, prie kurių jis kartais pridėdavo registrų, apie kuriuos tik svajojo - kai kurias iš šių svajonių (pvz. ketvirtas manualas, į bosą ir diskantą padalinta pedalinė klaviatūra) išpildė jo tėvas, deja, jau po Jehano mirties. Tačiau Jehanas Alainas “dalyvavo” tame būdamas savo tėvui pagrindiniu pokyčių įkvėpėju. Dabartinis instrumentas yra 4 manualų ir turi 43 registrus (2395 švilpynes). Po tėvų mirties Jehano sesuo Marie-Claire ir brolis Olivier neišgalėjo išlaikyti namo ir pradėjo ieškoti naujos vietos vargonams. Deja, gimtasis miestelis neturėjo savo dispozicijoje tokios patalpos, kurioje galėtų juos įkurdinti. Miesto autoritetų visiškai nedomino Alberto Aleno, daugiau nei 60 metų pradirbusio Saint-Germain- en-Laye bažnyčios vargonininku, instrumentas. Visgi, laikina išeitis buvo rasta, ir vargonai buvo pergabenti saugojimui į Saint-Donat vienuolyną Drome. Įtakingi asmenys iš J.S.Bacho Vargonų Akademijos, esančios šiame mažame miestelyje, nutarė, kad vargonus galima būtų pastatyti Palais Delphinale pastate. Vargonus buvo pavesta išardyti “Haerpfer-Ermann” firmos meistrams. Tačiau dėl ypatingos vargonų konstrukcijos ir labai riboto meistrams duoto laiko šis ardymas labiau panėšėjo į sunaikinimą. Visas Alberto Aleno sukonstruotas mechanizmas buvo negrįžtamai prarastas. Bernardas Aubertinas (vienas iš žymiausių pasaulyje nūdienos vargonų meistrų) atliko labai kruopščią vargonų, tiksliau to, kas iš jų liko, inventorizaciją. Padėtis buvo labai liūdna. Marie-Claire buvo benuleidžianti rankas, kai jai į pagalbą atėjo šveicarų vargonininkas ir kompozitorius Guy Bovet. Vargonus pasisiūlė priglausti Šveicarijos Vargonų Muziejus. G.Bovet rado patalpas vargonams, prikalbino Saint- Martin vargonų statybos firmą prikelti instrumentą naujam gyvenimui bei užtikrino projektui finansinę paramą. Darbai, ėmus vadovauti G.Bovet, vyko labai greitai, siekiant, kad vargonų inauguracija įvyktų per 50- asias J.Alaino mirties metines. Ir nors inauguracija įvyko tik 1991 m. birželį, tačiau rezultatai buvo labai geri: instrumentas buvo visiškai restauruotas, o jo tembrai nesiskyrė nuo kažkada buvusių. J.Alaino Asociacijos dėka šie vargonai, turintys unikalias garso galimybes ir savitą dizainą, dabar stovi Šveicarijoje, Romainmôtier‘e, viename iš senų vienuolyno pastatų, kuris dabar naudojamas koncertams, meistriškumo kursams, seminarams ir yra visada atviras tiems, kurie nori artimiau susipažinti su J.Alaino kūryba. Alainų šeimos vargonai pripažinti istoriniu paminklu.

Alaino vargoninė kūryba

J.Alaino jauniausia sesuo Marie-Claire, gerai pasaulyje žinoma vargonininkė, interviu žurnalui “The Organ” taip pasakojo apie Jehaną ir jo kūrybą : “Jo muzika yra labai turtinga, pikantiška, šiek tiek brutali. Jehanas buvo gerokai vyresnis už mane, bet jis mokė mane visko. Jis buvo labai geras brolis, ir iš jo aš mokiausi muzikos, - mano pačios grojime daug kas yra paimta iš jo. Mūsų namuose buvo vargonai, ir aš girdėdavau, kaip jis groja visą savo repertuarą. Labai ryškiai prisimenu jį grojant Bacho, Francko, Vierne’o, daugelio kitų kompozitorių ir, žinoma, savo paties kūrinius. Mums atrodydavo, kad jo valanda trunka 200 minučių. Taip dažnai nutinka - žmonės, kurie miršta jauni gyvena tris kartus greičiau nei visi kiti. O Jehanas Alainas spinduliavo tokį neįtikėtiną gyvybingumą, kad žmonės, kurie išgirsta jo muziką greitai pasijunta įsimylėję ją, netgi dabar, praėjus daugeliui metų po jo žūties. Neįmanoma likti abejingam jo asmenybei ir jo muzikai. ”Esminis šio kompozitoriaus muzikos bruožas yra jam vienam būdinga kalbėjimo maniera. Meilė barokinei muzikai dar ankstyvoj jaunystėj pastūmėjo kompozitorių gilintis į kontrapunktinę techniką - tad ir kurdamas jis dažniausiai kreipė dėmesį į vertikalę, o ne į horizontalę, kaip dauguma to meto kompozitorių. J.Alaino kūryba greitai užsitarnavo pripažinimą. Jo muzika (net ir ankstyvieji opusai) pasižymi dideliu originalumu. Jis, kaip ir bendraamžis Olivier Messiaenas, savo kompozicijose didelį dėmesį skyrė grigališkajam choralui ir religinei-programinei muzikai, bandydamas savaip išreikšti katalikiškojo tikėjimo esmę. Tačiau tuo lyginimai su Messiaenu ir baigiasi. Kai kurie Alaino kūriniai - “Susitaikinimo pamaldų postliudas” (Postlude pour l’Office de Complies), “Variacijos “Lucis Creator” himno tema” (Variations sur l’hymne “Lucis creator“) gali būti atliekami pamaldų metu, o “Litanijos” (Litanies), nors ir turi religinę programą, yra labiau koncertinio charakterio kūrinys. 1932 m. Alainas Kolonijinių šalių ekspozicijoje susipažino su Maroko ir Indijos muzika, kuri įkvėpė kompozitorių savo šokių ritmais, mikrointervalika, egzotiškais instrumentais ir jų skambesiu. Visa tai atsispindi jo vargoniniuose “Agni Yavishta šokiuose” (Deux danses à Agni Yavishta) ir “Antrojoje fantazijoje” (Deuxieme fantasie). Ši staiga užgimusi Alaino meilė rytietiškoms dermėms, netaisyklingiems ritmams bei ostinatiškumui beveik paverčia jį protominimalistu. Puoselėdamas ir tęsdamas nacionalines tradicijas, Alainas didelį dėmesį skiria sonoriniam savo kūrinių aspektui. Jo vargoninės kompozicijos skambesio grožiu nė kiek nenusileidžia Messiaeno, Tournemiro, Dupré opusams. Jis praturtina savo kūrinių muzikinę kalbą dvigubais pedalais (ne vienam kūrinyje pedalai vienu metu turi dvi savarankiškas partijas), grojimu vien obertoniniais registrais, skirtingų manualų reigistrų grupių dialogu. Koloristinė amplitudė apima nuo hipnotizuojančių “Kabančių sodų” (Le jardin suspendu) iki agresyvių ir čaižių Tutti “Litanijose”. Muzikinių paveikslų įvairovė taip pat labai plati: nuo intymios “Postliudo” atmosferos, meditatyvinio “Kabančių sodų” sustingimo iki ugningosios “Pirmosios fantazijos” (Première fantaisie) įmantrumo ir išskirtiniovirtuoziškumo “Trijuose šokiuose” (Trois dances) ir “Litanijose”. Nepastovumas ir mobilumas, taip būdingas paties Alaino charakteriui, atsispindi ir jo muzikoje. Alaino harmonijoje dėmesį prikausto charakteringi “klaidžiojantys” akordai, sekstakordų sekos irnepastovūs laipsniai trigarsiuose irsekstakorduose. Kompozitoriui esant gyvam buvo išleisti keli jo stambūs kūriniai: “Monodinė siuita” (Suite monodique, “Herele”, 1935), “Dorinis” ir “Fryginis” choralai (išleisti kaip Deux chorals, “Herele”, 1938), “Variacijos Klemano Žanekeno tema” (Variations sur une thème de Clément Jannequin), “Kabantys sodai” ir “Litanijos” (pastarieji bendru pavadinimu Trois pièces išleisti 1939 m.). 1943 metais leidykla Léduc išleido Alaino vargoninių kūrinių rinkinį trijuose tomuose, o 1944 m. - jo kūrinius fortepijonui.

Pabaigos žodis

Jehano Alaino kelias buvo labai individualus - jis neneigė tam tikrų įtakų, bet kartu išliko ištikimas sau ir ateinančioms kartoms padovanojo labai reikšmingą vargoninį palikimą, kurio nesupainiosi su jokio kito kompozitoriaus kūryba.Jo muzika įvairialypė, tačiau brandi - kompozitorius apdairiai jungia archaiškus elementus (kaip antai, senosios dermės, grigališkasis giedojimas, renesanso kompozitorių muzika) su tokiais, rodos, nelabai suderinamais dalykais, kaip džiazas ir kitų šalių folkloras, repetatyvinės struktūros (tiek pastovios, tiek kintančios) ir šokis, kuris visada juntamas jo muzikoje. Alainas gausiai naudoja senovines dermes, sumaniai žaidžia spalviniais disonansais. Jis geba sukurti ramią ir mistišką atmosferą, dievišką ne šio pasaulio pajutimą tokiose pjesėse, kaip “Kabantis sodas”, ar visai trumpučiuose kūrinėliuose (pvz. “Dorinis choralas”). Egzaltuotas kompozitoriaus požiūris į ritmą sukuria pilnus ekstazės, ryškius ir fantasmagoriškus epizodus (”Litanijos”, “Trys šokiai”). “Jis linksmas ir liūdnas, asketiškas ir jautrus“, rašė savo knygoje “Jehanas Alainas - prancūzų muzikas” (Jehan Alain - musicien français) žymus vargonininkas ir muzikologas Bernardas Gavoty. Teigdamas, kad “tik ironija ir humoras padaro gyvenimą pakenčiamu jautrioms būtybėms”, jis po savo gyvybinga ir linksma išvaizda slėpė labai turtingą vidinį pasaulį ir didžiadvasiškumą. “Aš matau mirtį ten, apačioje, iš tokio gražaus amžiaus aukštumų” - šią Jeano Cocteau mintį kompozitorius užrašė savo dienoraštyje, keletą metų prieš mirtį. Jei ne karas, įdomu, kaip būtų susiklostęs jo gyvenimas...
www.vargonai.lt