© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Tomas Bakučionis, 2008
J.Žuko jaunųjų vargonininkų konkursas -
tradicijos perspektyva Marijampolėje
Šiandien vis dar atrandame iki šiol mažai žinomus mūsų
kultūros klodus, atrandame iškilias mūsų kultūros
asmenybes, nepelnytai primirštas per ilgus sovietmečio
dešimtmečius. Gal simboliška, kad vargonų virtuozas ir
didis Maestro Jonas Žukas į mūsų kultūrą sugrįžo su jo
vardu pavadintu respublikiniu jaunųjų vargonininkų
konkursu. Tūlas perskaitęs “respublikinis”, pamanys -
anoks čia įvykis, ne koks “tarptautinis”, o tik
“respublikinis”. Ir vis dėl to.... balandžio 21-25 dienomis
įvyko jau antrasis respublikinis Jono Žuko jaunųjų
vargonininkų konkursas (pirmasis vyko prieš du metus
Vilniuje).
Įdėmiai stebint (o tiksliau - dalyvaujant žiuri darbe) tiek
pirmąjį, tiek antrąjį konkursą, pirmiausiai tenka
pastebėti, kad konkursas ganėtinai objektyviai
atskleidžia mūsų vargonų kultūros būklę ir perspektyvas,
formuoja tradiciją, tačiau ypač šiųmetis nemažai pasako,
kas yra tikroji ir tariamoji kultūros politika. Tačiau bene
įsimintiniausias įvykis - konkurso persikėlimas į
Marijampolę. Užbėgdamas už akių pridurčiau, kad
dislokacijos pakeitimas - vienas geriausių konkurso
organizatorių sprendimų, pasiteisinęs su kaupu. Viena
vertus, kultūrinių renginių persikėlimas iš Vilniaus į
provinciją (anokia čia provincija....) išties sveikintinas
reiškinys tikrosios kultūros politikos prasme. Kita vertus,
vargonų “bazės” prasme Sūduvos kraštas gali sėkmingai
konkuruoti su pačia sostine. Vien per pastaruosius 6
metus buvo pastatyti dveji pakankamai dideli vargonai
Vilkaviškio katedroje (2002 m.) ir Marijampolės Šv.
Arkangelo Mykolo bazilikoje (2006 m.). Abu
instrumentai trijų manualų, pakankamai universalios
dispozicijos, todėl jais galima sėkmingai groti tiek
baroko, tiek romantizmo, tiek vokiečių, tiek prancūzų
vargonų muziką. Galime pagrįstai didžiuotis, kad į šias
šventoves nereikėjo gabenti jau naudotų instrumentų iš
Vakarų, o juos pastatė vietiniai meistrai
marijampoliečiai - Algis Stepanauskas ir Gintautas
Pilypaitis. Teisybės dėlei būtina pastebėti ir tai, kad šie
instrumentai visiškai objektyviai savo kokybe ir
funkcionalumu yra vieni geriausių lietuviškų opusų
pastatytų per pastaruosius 50-60 metų, nes
vakarietiškiems analogams jie nė kiek nenusileidžia.
Juolab tai ne vieninteliai minėtų vargonų statytojų
darbai, nes jų naujai statyti instrumentai stovi
Liudvinavo Šv. Liudviko bažnyčioje, Marijampolės Šv.
Vincento Pauliečio bažnyčioje (čia vyko Konkurso A
grupės I turas), neskaitant mažesnių pratybinių vargonų
ir pozityvų.
Tačiau materialinė bazė - tik vienas iš aspektų ir tik
vienas iš bet kurio renginio sėkmės raktų. Ne mažiau
svarbu - žmonės, jų komanda, vedama bendros idėjos ir
tikslo. Ne mažiau svarbu žmonės, kurie sukuria tokiam
renginiui palankią aplinką. Pagrindinę “darbinę”
komandą, kuri realizavo konkursą, sudarė viso labo du -
VšĮ "Naujasis vargonų forumas" (vienas iš konkurso
organizatorių) meno vadovas ir vargonininkas Balys
Vaitkus bei šios įstaigos direktorė Vita Skirkevičiūtė, o
jiems kuo akyviausiai talkino Marijampolės kolegijos
(kito konkurso organizatoriaus) lektorė Sidona
Pudinskienė. Ši kukli komanda ant savo pečių prisiėmė
visus konkurso organizavimo rūpesčius ir problemas,
nuo paraiškų finansavimui gauti iki praktinių ir
kasdienių organizacinių klausimų. O visas konkurso
biudžetas siekė vos 30 tūkst. litų. Tačiau Marijampolei
pasisekė, kad čia susibūrė vargonų muzikos mylėtojų ir
kultūros bei dvasios vertybių puoselėjimui atsidavusių
žmonių. Negaliu neprisiminti Vilkaviškio vyskupo
Rimanto Norvilos išsakytų minčių apie vargonus ir
vargonų muziką, kaip reikšmingą mūsų paveldą ir
savastį. Manau, tiek konkurso dalyviai, tiek
organizatoriai, tiek ir žiuri nariai nepamirš Marijampolės
Bazilikos klebono Andriaus Šidlausko, visus apglėbusio
nuoširdžiu svetingumu ir šiluma. O kaip gi nepaminėti
kanauninko Gracijaus Sakalausko, taip pat
kompozitoriaus ir vargonininko, kuris įdėmiai klausė
visas konkurso perklausas. Kai yra tokių menui ir
kultūrai atsidavusių žmonių, natūralu, kad jie formuoja
ir atitinkamą aplinką, apie juos buriasi kiti neabejingi, į
jų žodžius ir mintis įsiklausoma. Tad nenuostabu, kad
pagrindiniais konkurso mecenatais tapo Marijampolės
apskrities viršininko administracija ir Marijampolės
savivaldybė, vadinasi ir šiose struktūrose dirba tie
atsidavę ir neabejingieji, kurie buriasi ir apie kuriuos kiti
buriasi. Todėl Marijampolė turi visus šansus tapti Jono
Žuko jaunųjų vargonininkų konkurso miestu, kas žino,
galbūt greitu laiku konkursas išaugs į tarptautinį, galbūt
žengs ir prie Vilkaviškio katedros vargonų. Tokie žmonės
ir tokios perspektyvos žadina viltį, tačiau tokiais atvejais
visišką neviltį kelia mūsų centrinių įstaigų valdininkų
požiūris ir supratimas apie kultūrą ir jos politiką,
požiūris, kurio kitaip, kaip mastymo negalia
nepavadinsi. Negalėjau patikėti, kai Balys Vaitkus
prasitarė, kad Kultūros ministerija 2-ajam konkursui
paramos lėšų neskyrė vien todėl, kad konkursas iš
Vilniaus persikėlė į Marijampolę. Nesuvokiama, kaip
mūsų valdininkų darbai taip diametraliai skiriasi nuo to,
ką jie deklaruoja savo programose ir planuose - dėmesys
provincijai, kultūros decentralizavimas ir panašiai...
Sąmoningai plačiau nerašau apie pačią konkurso
programą ir dalyvius, kurių šįsyk buvo tik devyni per abi
amžiaus grupes, nors dalyvių amžiaus ir įvairovė svyravo
nuo trylikametės moksleivės iki 27 metų profesionalaus
teisininko, tik pusantrų metų entuziastingai
besimokančio groti vargonais. Tradiciškai priminsiu, kad
po dviejų konkurso turų jaunesniųjų “A” grupėje pirmoji
premija buvo paskirta Kauno J.Gruodžio konservatorijos
studentui Povilui Padleckiui (Dalios Jatautaitės
mokinys), antroji premija nepaskirta, o trečioji paskirta
Pauliui Grigoniui, minėtam profesionaliam teisininkui,
kurį konkursui ruošė dr. Vidas Pinkevičius. Vyresniųjų
“B” grupėje pirmoji premija nepaskirta, antroji paskirta
Indrei Gerikaitei (buvusi prof. Leopoldo Digrio ir
Renatos Marcinkutės mokinė), trečioji premija - nebuvo
paskirta, Jonui Paliaukai (LMTA doc. Virginijos
Survilaitės studentas) ir Kauno J.Gruodžio
konservatorijos studentui Vaidui Alaunei (D.Jatautaitės
mokinys) paskirti konkurso diplomai. Šalia pagrindinių
premijų ir kitiems dalyviams buvo paskirti specialūs
konkurso organizatorių ir žiuri apdovanojimai.
Mažas dalyvių skaičius yra rimtas signalas, kad vargonų
menas Lietuvoje šiuo metu išgyvena jei ne krizę, tai yra
rimtai “nukraujavęs”. Ir čia pastangas turėtų bendrai
sutelkti tiek Muzikos ir teatro akademija, tiek valstybė
(Kultūros ministerija), tiek pati Bažnyčia. Receptų šioms
institucijoms kol kas nesiūlau, manydamas kad ten dirba
žmonės, kuriems mokesčių mokėtojai ir moka algas
todėl, kad anie galvotų ir kokį “receptą” sugalvotų bei
pradėtų problemas realiai spręsti, o ne tik tuščiomis
deklaracijomis apie kultūros “decentralizavimą”. Galiu
šiems ministerijų deklaracijų meistrams priminti
Vyskupo R.Norvilos išsakytas mintis, kad kultūros
tradicijas reikia puoselėti taip pat kantriai ir atsidavusiai,
kaip auginamas alyvmedis, savo pirmuosius brandžius
vaisius duodantis po 40 metų, tačiau tikiu, kad naujajai
Marijampolės tradicijai suvešėti, tokio ilgo laikotarpio
neprireiks.