© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
www.vargonai.lt

Skaitiniai

J.Žuko jaunųjų vargonininkų konkursas - tradicijos perspektyva Marijampolėje

Šiandien vis dar atrandame iki šiol mažai žinomus mūsų kultūros klodus, atrandame iškilias mūsų kultūros asmenybes, nepelnytai primirštas per ilgus sovietmečio dešimtmečius. Gal simboliška, kad vargonų virtuozas ir didis Maestro Jonas Žukas į mūsų kultūrą sugrįžo su jo vardu pavadintu respublikiniu jaunųjų vargonininkų konkursu. Tūlas perskaitęs “respublikinis”, pamanys - anoks čia įvykis, ne koks “tarptautinis”, o tik “respublikinis”. Ir vis dėl to.... balandžio 21-25 dienomis įvyko jau antrasis respublikinis Jono Žuko jaunųjų vargonininkų konkursas (pirmasis vyko prieš du metus Vilniuje). Įdėmiai stebint (o tiksliau - dalyvaujant žiuri darbe) tiek pirmąjį, tiek antrąjį konkursą, pirmiausiai tenka pastebėti, kad konkursas ganėtinai objektyviai atskleidžia mūsų vargonų kultūros būklę ir perspektyvas, formuoja tradiciją, tačiau ypač šiųmetis nemažai pasako, kas yra tikroji ir tariamoji kultūros politika. Tačiau bene įsimintiniausias įvykis - konkurso persikėlimas į Marijampolę. Užbėgdamas už akių pridurčiau, kad dislokacijos pakeitimas - vienas geriausių konkurso organizatorių sprendimų, pasiteisinęs su kaupu. Viena vertus, kultūrinių renginių persikėlimas iš Vilniaus į provinciją (anokia čia provincija....) išties sveikintinas reiškinys tikrosios kultūros politikos prasme. Kita vertus, vargonų “bazės” prasme Sūduvos kraštas gali sėkmingai konkuruoti su pačia sostine. Vien per pastaruosius 6 metus buvo pastatyti dveji pakankamai dideli vargonai Vilkaviškio katedroje (2002 m.) ir Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje (2006 m.). Abu instrumentai trijų manualų, pakankamai universalios dispozicijos, todėl jais galima sėkmingai groti tiek baroko, tiek romantizmo, tiek vokiečių, tiek prancūzų vargonų muziką. Galime pagrįstai didžiuotis, kad į šias šventoves nereikėjo gabenti jau naudotų instrumentų iš Vakarų, o juos pastatė vietiniai meistrai marijampoliečiai - Algis Stepanauskas ir Gintautas Pilypaitis. Teisybės dėlei būtina pastebėti ir tai, kad šie instrumentai visiškai objektyviai savo kokybe ir funkcionalumu yra vieni geriausių lietuviškų opusų pastatytų per pastaruosius 50-60 metų, nes vakarietiškiems analogams jie nė kiek nenusileidžia. Juolab tai ne vieninteliai minėtų vargonų statytojų darbai, nes jų naujai statyti instrumentai stovi Liudvinavo Šv. Liudviko bažnyčioje, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje (čia vyko Konkurso A grupės I turas), neskaitant mažesnių pratybinių vargonų ir pozityvų. Tačiau materialinė bazė - tik vienas iš aspektų ir tik vienas iš bet kurio renginio sėkmės raktų. Ne mažiau svarbu - žmonės, jų komanda, vedama bendros idėjos ir tikslo. Ne mažiau svarbu žmonės, kurie sukuria tokiam renginiui palankią aplinką. Pagrindinę “darbinę” komandą, kuri realizavo konkursą, sudarė viso labo du - VšĮ "Naujasis vargonų forumas" (vienas iš konkurso organizatorių) meno vadovas ir vargonininkas Balys Vaitkus bei šios įstaigos direktorė Vita Skirkevičiūtė, o jiems kuo akyviausiai talkino Marijampolės kolegijos (kito konkurso organizatoriaus) lektorė Sidona Pudinskienė. Ši kukli komanda ant savo pečių prisiėmė visus konkurso organizavimo rūpesčius ir problemas, nuo paraiškų finansavimui gauti iki praktinių ir kasdienių organizacinių klausimų. O visas konkurso biudžetas siekė vos 30 tūkst. litų. Tačiau Marijampolei pasisekė, kad čia susibūrė vargonų muzikos mylėtojų ir kultūros bei dvasios vertybių puoselėjimui atsidavusių žmonių. Negaliu neprisiminti Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos išsakytų minčių apie vargonus ir vargonų muziką, kaip reikšmingą mūsų paveldą ir savastį. Manau, tiek konkurso dalyviai, tiek organizatoriai, tiek ir žiuri nariai nepamirš Marijampolės Bazilikos klebono Andriaus Šidlausko, visus apglėbusio nuoširdžiu svetingumu ir šiluma. O kaip gi nepaminėti kanauninko Gracijaus Sakalausko, taip pat kompozitoriaus ir vargonininko, kuris įdėmiai klausė visas konkurso perklausas. Kai yra tokių menui ir kultūrai atsidavusių žmonių, natūralu, kad jie formuoja ir atitinkamą aplinką, apie juos buriasi kiti neabejingi, į jų žodžius ir mintis įsiklausoma. Tad nenuostabu, kad pagrindiniais konkurso mecenatais tapo Marijampolės apskrities viršininko administracija ir Marijampolės savivaldybė, vadinasi ir šiose struktūrose dirba tie atsidavę ir neabejingieji, kurie buriasi ir apie kuriuos kiti buriasi. Todėl Marijampolė turi visus šansus tapti Jono Žuko jaunųjų vargonininkų konkurso miestu, kas žino, galbūt greitu laiku konkursas išaugs į tarptautinį, galbūt žengs ir prie Vilkaviškio katedros vargonų. Tokie žmonės ir tokios perspektyvos žadina viltį, tačiau tokiais atvejais visišką neviltį kelia mūsų centrinių įstaigų valdininkų požiūris ir supratimas apie kultūrą ir jos politiką, požiūris, kurio kitaip, kaip mastymo negalia nepavadinsi. Negalėjau patikėti, kai Balys Vaitkus prasitarė, kad Kultūros ministerija 2-ajam konkursui paramos lėšų neskyrė vien todėl, kad konkursas iš Vilniaus persikėlė į Marijampolę. Nesuvokiama, kaip mūsų valdininkų darbai taip diametraliai skiriasi nuo to, ką jie deklaruoja savo programose ir planuose - dėmesys provincijai, kultūros decentralizavimas ir panašiai... Sąmoningai plačiau nerašau apie pačią konkurso programą ir dalyvius, kurių šįsyk buvo tik devyni per abi amžiaus grupes, nors dalyvių amžiaus ir įvairovė svyravo nuo trylikametės moksleivės iki 27 metų profesionalaus teisininko, tik pusantrų metų entuziastingai besimokančio groti vargonais. Tradiciškai priminsiu, kad po dviejų konkurso turų jaunesniųjų “A” grupėje pirmoji premija buvo paskirta Kauno J.Gruodžio konservatorijos studentui Povilui Padleckiui (Dalios Jatautaitės mokinys), antroji premija nepaskirta, o trečioji paskirta Pauliui Grigoniui, minėtam profesionaliam teisininkui, kurį konkursui ruošė dr. Vidas Pinkevičius. Vyresniųjų “B” grupėje pirmoji premija nepaskirta, antroji paskirta Indrei Gerikaitei (buvusi prof. Leopoldo Digrio ir Renatos Marcinkutės mokinė), trečioji premija - nebuvo paskirta, Jonui Paliaukai (LMTA doc. Virginijos Survilaitės studentas) ir Kauno J.Gruodžio konservatorijos studentui Vaidui Alaunei (D.Jatautaitės mokinys) paskirti konkurso diplomai. Šalia pagrindinių premijų ir kitiems dalyviams buvo paskirti specialūs konkurso organizatorių ir žiuri apdovanojimai. Mažas dalyvių skaičius yra rimtas signalas, kad vargonų menas Lietuvoje šiuo metu išgyvena jei ne krizę, tai yra rimtai “nukraujavęs”. Ir čia pastangas turėtų bendrai sutelkti tiek Muzikos ir teatro akademija, tiek valstybė (Kultūros ministerija), tiek pati Bažnyčia. Receptų šioms institucijoms kol kas nesiūlau, manydamas kad ten dirba žmonės, kuriems mokesčių mokėtojai ir moka algas todėl, kad anie galvotų ir kokį “receptą” sugalvotų bei pradėtų problemas realiai spręsti, o ne tik tuščiomis deklaracijomis apie kultūros “decentralizavimą”. Galiu šiems ministerijų deklaracijų meistrams priminti Vyskupo R.Norvilos išsakytas mintis, kad kultūros tradicijas reikia puoselėti taip pat kantriai ir atsidavusiai, kaip auginamas alyvmedis, savo pirmuosius brandžius vaisius duodantis po 40 metų, tačiau tikiu, kad naujajai Marijampolės tradicijai suvešėti, tokio ilgo laikotarpio neprireiks.
Tomas Bakučionis, 2008 
© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Tomas Bakučionis, 2008 

J.Žuko jaunųjų vargonininkų konkursas -

tradicijos perspektyva Marijampolėje

Šiandien vis dar atrandame iki šiol mažai žinomus mūsų kultūros klodus, atrandame iškilias mūsų kultūros asmenybes, nepelnytai primirštas per ilgus sovietmečio dešimtmečius. Gal simboliška, kad vargonų virtuozas ir didis Maestro Jonas Žukas į mūsų kultūrą sugrįžo su jo vardu pavadintu respublikiniu jaunųjų vargonininkų konkursu. Tūlas perskaitęs “respublikinis”, pamanys - anoks čia įvykis, ne koks “tarptautinis”, o tik “respublikinis”. Ir vis dėl to.... balandžio 21-25 dienomis įvyko jau antrasis respublikinis Jono Žuko jaunųjų vargonininkų konkursas (pirmasis vyko prieš du metus Vilniuje). Įdėmiai stebint (o tiksliau - dalyvaujant žiuri darbe) tiek pirmąjį, tiek antrąjį konkursą, pirmiausiai tenka pastebėti, kad konkursas ganėtinai objektyviai atskleidžia mūsų vargonų kultūros būklę ir perspektyvas, formuoja tradiciją, tačiau ypač šiųmetis nemažai pasako, kas yra tikroji ir tariamoji kultūros politika. Tačiau bene įsimintiniausias įvykis - konkurso persikėlimas į Marijampolę. Užbėgdamas už akių pridurčiau, kad dislokacijos pakeitimas - vienas geriausių konkurso organizatorių sprendimų, pasiteisinęs su kaupu. Viena vertus, kultūrinių renginių persikėlimas iš Vilniaus į provinciją (anokia čia provincija....) išties sveikintinas reiškinys tikrosios kultūros politikos prasme. Kita vertus, vargonų “bazės” prasme Sūduvos kraštas gali sėkmingai konkuruoti su pačia sostine. Vien per pastaruosius 6 metus buvo pastatyti dveji pakankamai dideli vargonai Vilkaviškio katedroje (2002 m.) ir Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje (2006 m.). Abu instrumentai trijų manualų, pakankamai universalios dispozicijos, todėl jais galima sėkmingai groti tiek baroko, tiek romantizmo, tiek vokiečių, tiek prancūzų vargonų muziką. Galime pagrįstai didžiuotis, kad į šias šventoves nereikėjo gabenti jau naudotų instrumentų iš Vakarų, o juos pastatė vietiniai meistrai marijampoliečiai - Algis Stepanauskas ir Gintautas Pilypaitis. Teisybės dėlei būtina pastebėti ir tai, kad šie instrumentai visiškai objektyviai savo kokybe ir funkcionalumu yra vieni geriausių lietuviškų opusų pastatytų per pastaruosius 50-60 metų, nes vakarietiškiems analogams jie nė kiek nenusileidžia. Juolab tai ne vieninteliai minėtų vargonų statytojų darbai, nes jų naujai statyti instrumentai stovi Liudvinavo Šv. Liudviko bažnyčioje, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje (čia vyko Konkurso A grupės I turas), neskaitant mažesnių pratybinių vargonų ir pozityvų. Tačiau materialinė bazė - tik vienas iš aspektų ir tik vienas iš bet kurio renginio sėkmės raktų. Ne mažiau svarbu - žmonės, jų komanda, vedama bendros idėjos ir tikslo. Ne mažiau svarbu žmonės, kurie sukuria tokiam renginiui palankią aplinką. Pagrindinę “darbinę” komandą, kuri realizavo konkursą, sudarė viso labo du - VšĮ "Naujasis vargonų forumas" (vienas iš konkurso organizatorių) meno vadovas ir vargonininkas Balys Vaitkus bei šios įstaigos direktorė Vita Skirkevičiūtė, o jiems kuo akyviausiai talkino Marijampolės kolegijos (kito konkurso organizatoriaus) lektorė Sidona Pudinskienė. Ši kukli komanda ant savo pečių prisiėmė visus konkurso organizavimo rūpesčius ir problemas, nuo paraiškų finansavimui gauti iki praktinių ir kasdienių organizacinių klausimų. O visas konkurso biudžetas siekė vos 30 tūkst. litų. Tačiau Marijampolei pasisekė, kad čia susibūrė vargonų muzikos mylėtojų ir kultūros bei dvasios vertybių puoselėjimui atsidavusių žmonių. Negaliu neprisiminti Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos išsakytų minčių apie vargonus ir vargonų muziką, kaip reikšmingą mūsų paveldą ir savastį. Manau, tiek konkurso dalyviai, tiek organizatoriai, tiek ir žiuri nariai nepamirš Marijampolės Bazilikos klebono Andriaus Šidlausko, visus apglėbusio nuoširdžiu svetingumu ir šiluma. O kaip gi nepaminėti kanauninko Gracijaus Sakalausko, taip pat kompozitoriaus ir vargonininko, kuris įdėmiai klausė visas konkurso perklausas. Kai yra tokių menui ir kultūrai atsidavusių žmonių, natūralu, kad jie formuoja ir atitinkamą aplinką, apie juos buriasi kiti neabejingi, į jų žodžius ir mintis įsiklausoma. Tad nenuostabu, kad pagrindiniais konkurso mecenatais tapo Marijampolės apskrities viršininko administracija ir Marijampolės savivaldybė, vadinasi ir šiose struktūrose dirba tie atsidavę ir neabejingieji, kurie buriasi ir apie kuriuos kiti buriasi. Todėl Marijampolė turi visus šansus tapti Jono Žuko jaunųjų vargonininkų konkurso miestu, kas žino, galbūt greitu laiku konkursas išaugs į tarptautinį, galbūt žengs ir prie Vilkaviškio katedros vargonų. Tokie žmonės ir tokios perspektyvos žadina viltį, tačiau tokiais atvejais visišką neviltį kelia mūsų centrinių įstaigų valdininkų požiūris ir supratimas apie kultūrą ir jos politiką, požiūris, kurio kitaip, kaip mastymo negalia nepavadinsi. Negalėjau patikėti, kai Balys Vaitkus prasitarė, kad Kultūros ministerija 2-ajam konkursui paramos lėšų neskyrė vien todėl, kad konkursas iš Vilniaus persikėlė į Marijampolę. Nesuvokiama, kaip mūsų valdininkų darbai taip diametraliai skiriasi nuo to, ką jie deklaruoja savo programose ir planuose - dėmesys provincijai, kultūros decentralizavimas ir panašiai... Sąmoningai plačiau nerašau apie pačią konkurso programą ir dalyvius, kurių šįsyk buvo tik devyni per abi amžiaus grupes, nors dalyvių amžiaus ir įvairovė svyravo nuo trylikametės moksleivės iki 27 metų profesionalaus teisininko, tik pusantrų metų entuziastingai besimokančio groti vargonais. Tradiciškai priminsiu, kad po dviejų konkurso turų jaunesniųjų “A” grupėje pirmoji premija buvo paskirta Kauno J.Gruodžio konservatorijos studentui Povilui Padleckiui (Dalios Jatautaitės mokinys), antroji premija nepaskirta, o trečioji paskirta Pauliui Grigoniui, minėtam profesionaliam teisininkui, kurį konkursui ruošė dr. Vidas Pinkevičius. Vyresniųjų “B” grupėje pirmoji premija nepaskirta, antroji paskirta Indrei Gerikaitei (buvusi prof. Leopoldo Digrio ir Renatos Marcinkutės mokinė), trečioji premija - nebuvo paskirta, Jonui Paliaukai (LMTA doc. Virginijos Survilaitės studentas) ir Kauno J.Gruodžio konservatorijos studentui Vaidui Alaunei (D.Jatautaitės mokinys) paskirti konkurso diplomai. Šalia pagrindinių premijų ir kitiems dalyviams buvo paskirti specialūs konkurso organizatorių ir žiuri apdovanojimai. Mažas dalyvių skaičius yra rimtas signalas, kad vargonų menas Lietuvoje šiuo metu išgyvena jei ne krizę, tai yra rimtai “nukraujavęs”. Ir čia pastangas turėtų bendrai sutelkti tiek Muzikos ir teatro akademija, tiek valstybė (Kultūros ministerija), tiek pati Bažnyčia. Receptų šioms institucijoms kol kas nesiūlau, manydamas kad ten dirba žmonės, kuriems mokesčių mokėtojai ir moka algas todėl, kad anie galvotų ir kokį “receptą” sugalvotų bei pradėtų problemas realiai spręsti, o ne tik tuščiomis deklaracijomis apie kultūros “decentralizavimą”. Galiu šiems ministerijų deklaracijų meistrams priminti Vyskupo R.Norvilos išsakytas mintis, kad kultūros tradicijas reikia puoselėti taip pat kantriai ir atsidavusiai, kaip auginamas alyvmedis, savo pirmuosius brandžius vaisius duodantis po 40 metų, tačiau tikiu, kad naujajai Marijampolės tradicijai suvešėti, tokio ilgo laikotarpio neprireiks.
www.vargonai.lt