© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Vladas Zalatoris, 2002
Leopoldas Digrys, gyvenimą paskyręs
vargonams. Pokalbis su L.Digriu
“Muzika gimsta tyloje ir ištirpsta tyloje. Kaip senų
žmonių veidai Rembrandto portretuose. Ateina iš
tamsos ir sugrįžta į tamsą. Tyla - tai nėra niekas. Kaip
vakuumas. Vakuumas - tai tuštuma, kurioje gimė
pasaulis. Tyloje gimsta garsas - mūsų sielų ryšys su
grožio ir gėrio pasauliu”. (L.Digrys. Iš knygos “Kaip
groti vargonais”)
- Bandėte mokytis vargonuoti vaikystėje Kaune
1946 metais. Rimto susidomėjimo vargonais
pradžia buvo beveik prieš 50 metų, 1952-ųjų
rudenį, kai įstojote į Maskvos konservatorijos
prof. A.Gedike’s klasę. Kodėl pasirinkote
vargonininko kelią?
- Vargonininku tapau gana atsitiktinai. Pradėjęs mokytis
fortepijono specialybės Maskvos konservatorijoje,
pirmojo savo viešo pasirodymo metu, be kitų kūrinių,
buvau įtraukęs į programą ir gana sudėtingą J.S.Bacho
kūrinį. Po koncerto tuometinis mano profesorius
Grigorijus Ginzburgas paklausė, ar nenorėčiau šiek tiek
pasimokyti groti ir vargonais, tai padėtų labiau pajausti
Bacho muziką. Tuo metu Ginzburgas buvo žymus
pianistas, man jis buvo didelis autoritetas. Jeigu toks
žmogus paklausė, ar nenoriu, mano galva, elementarus
mandagumas reikalavo atsakyti, kad noriu. Taip ir
pradėjau mokytis groti vargonais.
Baigiau konservatorijoje jau dvi specialybes, - įstojusį į
fortepijono aspirantūrą, mane “automatiškai” priėmė ir į
vargonų aspirantūrą. Iki 1967 m. koncertavau ir
fortepijonu, ir vargonais. Po to pajutau, kad ko nors
reikia atsisakyti. Arba mesti groti fortepijonu, arba
vargonais, arba atsisakyti pedagoginio darbo. Lioviausi
groti fortepijonu.
- Šių metų vasario 11-ąją sukako 40 metų, kai
buvo atgaivinta vargonų klasė Lietuvos
konservatorijoje (dabar Muzikos akademija)…
- Sovietinės okupacijos metais vargonų muzika buvo
laikoma religijos propagavimu. 1949 m. Vilniaus
konservatorijoje vargonų dėstymas uždraustas. Kadangi
vargonais mokytis pradėjau būdamas Maskvos
konservatorijos fortepijono specialybės studentas,
“prikirpti” religijos propagavimo man lyg ir neišėjo.
Skelbimų lentoje iškabinus pranešimą apie atidaromą
vargonų klasę, iš karto buvo paduoti 27 prašymai. Deja,
vieninteliai tuo metu konservatorijos salės vargonai
(paimti iš bažnyčios) neveikė. Galų gale tuometinis
konservatorijos rektorius (tada direktorius) Jurgis
Karnavičius davė leidimą iškeisti seną fortepijoną į seną
pedalinę fisharmoniją, priklausiusią vienai vidurinei
mokyklai. Taip ir buvo atidaryta vargonų klasė… Vėliau
pavyko salės vargonus suremontuoti.
- Jaunystėje buvote vienas daugiausiai
koncertuojančių lietuvių solistų. Kada surengėte
pirmąjį savo viešą koncertą?
- Tai buvo 1950 m. lapkričio pradžia, radijo koncerto
tiesioginė transliacija iš tuometinio “Radiofono” salės,
kur su A.Klenickio diriguojamu simfoniniu orkestru
grojau F.Liszto “Vengrišką fantaziją” fortepijonui ir
orkestrui. Pernai nuo savo debiuto “atšvenčiau” 50
metų…
- Ar vedate statistiką, kiek koncertų jau grojote?
- Tiksliai sunku suskaičiuoti. Apytikriai 2000 įvairiose
šalyse: Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje,
Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje,
Austrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje,
Bulgarijoje, Rumunijoje, buvusios Jugoslavijos šalyse,
Lenkijoje, Izraelyje, buvusios SSRS respublikose.
- Kaip ir kiti mūsų atlikėjai, anksčiau dažnai
koncertavote Rusijoje. Dabar nebevažinėjate?
- Priešpaskutinis mano koncertas Maskvos Čaikovskio
salėje vyko A.Sacharovo mirties dieną. Salės direktorius
paklausė, ar neprieštarausiu, jeigu pranešėja paskelbs,
jog šis koncertas skiriamas Sacharovo atminimui. Be
abejo, sutikau. Publika atsistojo, pradžioje pagrojau
gedulingą Bacho choralą… Po kelių mėnesių vėl turėjau
toje salėje koncertą. Tai buvo 1991 m. vasaris. Paklausiau
direktoriaus, ar neprieštaraus, jeigu šį koncertą skirsiu
Sausio 13-osios aukų, žuvusių nuo sovietinės
kariuomenės, atminimui. Ir salės direktorius, ir
pranešėja staiga dingo. Išėjau į sceną ir pats tai
pasakiau. Kai kilęs šurmulys atslūgo, pradėjau groti. Tai
buvo paskutinis mano koncertas Rusijoje (išskyrus
Karaliaučių, kurio, matyt, nepasiekė informacija apie šį
koncertą). Tiesa, pernai vasarą gavau kvietimą dalyvauti
Tarptautiniame Sacharovo vardu pavadintame
festivalyje Nižnij Novgorode, kur akademikas kadais
buvo ištremtas. Įspūdžiai po devynerių metų pertraukos
- kaip toje rusiškoje dainoje: “Kakim ty byl, takim ty i
ostalsia…”
- Ar iš tokio įspūdingo koncertų skaičiaus
galėtumėte išskirti sėkmingiausią?
- Tai buvo improvizuotas koncertas Kaune. Išgverusiu
pianinu šimto metų sulaukusiai senutei jos kambarėlyje.
Abu žinojome, kad ji paskutinį kartą klausosi muzikos
(radijo ar patefono senutė neturėjo, o aš kitą dieną
turėjau ilgam išvažiuoti tęsti mokslų). Tada jaučiau, kad
mano grojimas tikrai reikalingas.
- Jūsų mėgstamiausias kūrinys?
- Kiekvienas kūrinys ne tik kompozitoriaus pagimdytas,
jam atsirandant dalyvauja ir atlikėjas. Atlikėjas visada
perduoda kūrinį klausytojui per savo prizmę. Kiekvienas
kitaip. Vargu, ar kompozitorius galėtų atsakyti, kuris jo
kūrinys mylimiausias… Nors gal ir gali, pavyzdžiui,
Bronius Kutavičius? Aš negaliu. Man mylimiausias tas
kūrinys, kurį tuo metu groju tarsi savo kūrinį, kuris
mane “persekioja” dienomis ir naktimis, kurį groju net
sapnuodamas. Laikui bėgant ir aš keičiuosi, ir mano
meilė muzikai keičiasi… Jeigu rytoj būtų Oberlinger
vargonų atidarymas, pasirinkčiau Bacho Čakoną
(neseniai gavau transkripcijos vargonams natas),
Francko Choralą h-moll ir Poulenco Koncertą. Tačiau,
kol šis straipsnis pasirodys spaudoje, noras gali ir
pasikeisti… Tai nereiškia, kad nustosiu gėrėtis Francku
ar Poulencu. Tai reiškia, kad taip pat stipriai pamilsiu
dar kitą kūrinį, tą, tarp kurio ir manęs šiuo metu, šią
valandą dar yra tam tikra distancija.
- Koks Jūsų koncertas buvo įdomiausias Jums
pačiam?
- Tai buvo sovietų laikais... Skambina man iš
Goskoncerto: “Jūs turėsite du koncertus, vieną Palerme,
kitą Monrealyje. Tik prašome kuo paprastesnę
programą, kiek galima paprastesnę…”. Kur Palermas,
žinau, bet po to Monrealis?.. Atsiverčiau žemėlapį, ten
radau tuo vardu pažymėtą mažytį taškelį Sicilijos
kalnuose. Vingiuotais kalnų keliais atvažiavau, žiūriu -
mažytis miestelis, didelė pilis, milžiniška katedra. Joje
didžiuliai šešių manualų vargonai, pirmoje eilėje sėdi
Sicilijos kardinolas, koncertą transliuoja Italijos radijas
ir televizija - Tarptautinis religinės muzikos festivalis.
Susirinkę apie 3000 muzikos mėgėjų iš įvairių šalių
užpildė tik trečdalį katedros...
- Domitės Rytų filosofija ir meditacija?
- Vakarietiška filosofija racionalesnė, rytietiška - labiau
remiasi sąvokomis, kurios sunkiai verbalizuojamos.
Man, kaip muzikui, tai gana artima. O dėl meditacijos,
manau, kad vargonų muzika, kaip ir grigališkasis
giedojimas, gali tapti vienu iš meditacijos būdų.
- O dzenu?
- Dzeną suvokiu ne kaip filosofiją ar religiją, o kaip
betarpišką gyvenimo būdą, kaip spontanišką mūsų
gerosios pusės veiklą. Jis man dažnai padeda gyvenime.
Dzenas - tai psichologinis lygmuo, gebėjimas nuolat būti
čia ir dabar, religija - dvasinis lygmuo. Religija yra tai,
kas aukščiau už gyvenimą ir teikia gyvenimui prasmę.
- Jūsų mėgstamiausi rašytojai?
- Dėl prozos sunku būtų vienareikšmiškai atsakyti.
Tačiau ypač mėgstu viduramžių japonų poeziją, nes joje
mažai žodžių. Taip pat kaip muzikoje labiau mėgstu
Mozartą negu Regerį. Mėgstu chaiku už tai, kas yra
paslėpta tarp eilučių. Būtent ne už pačius žodžius, o už
tai, kas slepiasi tarp jų.
- Buvote organizacinio komiteto, kuris 2001 m.
vasarą rengė vykusį Dalai Lamos vizitą
Lietuvoje, narys. Jūsų požiūris į šią asmenybę?
- Viena svarbiausių kasdienių Dalai Lamos dvasinių
pratybų vadinama “davimu - ėmimu”, kurios metu jis
medituoja sutraukęs į save savo tautos kankintojų
(Tibetas nuo 1949 m. kenčia Kinijos okupaciją) pagiežą
ir neapykantą, o atiduodąs jiems visa, kas yra
šviesiausia.
Manau, kad dvasios gilumoje Dalai Lama tikresnis
krikščionis už vadinamuosius “sekmadieninius”
katalikus, kurie šventadieniais lankosi bažnyčioje, o kitas
dienas tarnauja Mamonai.
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
- Jaunystėje labiausiai traukė kalnai ir jūra. Nedaug teko
jų aplankyti, tačiau ten išgyventos ekstremalios
situacijos (bent man ekstremalios) labiau pakeitė mano
gyvenimą negu ilgi standartinių gastrolių prisodrinti
metai. Nuo mažens turėjau aukščio baimę. Bičiulių
muzikų R.Zdanavičiaus ir A.Jurgelionio, nepabūgusių
pasiimti manęs į Kaukazą, dėka bent laikinai pavyko ją
nugalėti. Nakčia pasiklydus Baltijos jūroje, siaučiant
devynių balų štormui (jachtoje ėjau “koko” pareigas),
taip pat pavyko suimti save į rankas… Tai buvo didžiausi
mano gyvenimo laimėjimai. Nekalbu apie grožį, palikusį
neišdildomų pėdsakų mano sieloje. Jeigu gyvenčiau
antrą kartą, turbūt nekeisčiau kalnų ir jūros į muziką.
- Vis dėlto daug metų ištikimai tarnaujate
vargonams… Kokią reikšmę Jūsų gyvenimui turi
būtent šis instrumentas?
- Galėčiau pacituoti šiuolaikinio indų mąstytojo Sri
Chinmoy žodžius apie muziką: “Muzika - tai universali
Dievo kalba. Ji žadina ir kelia aukštyn mūsų sąmonę. Kai
atliekame arba klausomės dvasingos muzikos, iš karto
pakylame į aukštesnį sąmonės lygį. Muzika rodo kelia į
Amžinybę, nes žadina mūsų nemirtingą esmę”. Šie
žodžiai europiečio pasaulėjautai gal kiek neįprasti, tačiau
teisingi. Vargonų muzika artimesnė tokiai pasaulėjautai
negu kokia nors kita…