Skaitiniai

VI-ojo tarptautinio M.K.Čiurlionio

konkurso dienoraštis

I turas. Pirmoji diena

Štai ir sulaukėm: kaip reta asketišku pirmuoju turu (G.Böhmo Preliudas ir Fuga C-dur ir viena iš šešių J.S.Bacho Trio-Sonatų) Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vakar startavo tarptautinis M.K.Čiurlionio vargonininkų konkursas. Paskutinėm minutėm prieš turo pradžią rodės, kad bus falšstartas: komisijai darbo vietos neparuoštos (staleliai į Filharmonijos Didžiąją salę atkeliavo tik po aštresnių žodžių tirados - smalsu, kieno tai buvo rūpestis, kur ir kaip dirbs žiuri?!), publikai - nei konkurso bukletų, nei bent menkiausio informacinio stendo, viešai skelbiamo perklausų tvarkaraščio... Taip ir klausinėjom vienas kito per vakarą, kas, kur ir kada? Negana to, medijose - du pirmojo turo pradžios laikai: 17 arba 17.15 val. - rinkitės, kurį norite. Dar savotiško “pasigėrėjimo” vakaro publikai, kaip ir pačiai komisijai, sukėlė ant galop atgabentų stalelių surikiuotos valstybių vėliavėlės: iš aštuonių, teisingai ant kotelių buvo užmautos tik tos, kurių neįmanoma apsirikti, t.y. Austrijos bei Italijos. Net dvi iš trijų lietuviškųjų pradžioje kabėjo atvirkščiai - tik balsas iš publikos privertė besirūpinusią vėliavėlių kabinimu organizatorių atstovę apsigalvoti. Be abejo, ypatingai turėjo apsidžiaugti olandų profesorius Theo Jellema, rengėjų “apdovanotas” Rusijos (!) vėliavėle - beje, irgi aukštyn kojomis. Jis juokais savo italų kolegos net pasiteiravo, ar šis neturėtų žirklių... Bendromis pastangomis, į vakarinės perklausos pabaigą dalis “diplomatinio kazuso” buvo išspręsta: vokiška ir lenkiška vėliavėlės “susiorientavo” teisingai, ir tik olandų profesorius liko dirbti po išvirkščia rusiška vėliava... Na, tiek jau to - startavom. Burtai šiame konkurse iškrito kekėmis: dvi baltarusės - viena paskui kitą, iš penkių lietuvaičių - trys iš eilės, o po įsiterpusio lenko - dar vienas lietuvis. Žodžiu, lyg negana konkurencijos su svečiais iš kitų šalių, konkurencija - ir tarp savų. Pridurkim dar, kad trys iš keturių lietuvių grojo vieną ir tą pačią Bacho Sonatą... Bet galų gale, iš tokios situacijos išėjom garbingai: kiekvienas konkurso dalyvis parodė savo veidą, charakterį, išmanymą. Pradedant konkursantus rikiuoti, reikia pripažinti, kad lietuviai savo pasirodymų kokybe - tikrai ne paskutiniai. Su stresu kiekvienas tvarkėsi savaip, bet susitvarkė - pabirusių tekstų beveik nebuvo. Kaip ir reikėjo tikėtis, solidžiausiai atrodė Dovilė Savickaitė. Ryžtingas jos nusiteikimas, susikaupimas davė puikių vaisių. Pasirinkta Böhmo Fugos registruotė su Trompeta rankose padėjo jai dar tvirčiau įsikibti į klaviatūrą ir kurti biurgeriško sotumo, stabilumo įvaizdį. Bacho Sonatos c-moll buvo irgi labai smagu, net ramu klausyti - Dovilė buvo viena iš tų, kurie “leido” žiuri tiesiog atsilošti krėsluose ir mėgautis muzikos tėkme. Ieškant kabliukų, gal tik Sonatos III dalies viduriuke kilo abejonė dėl susmulkėjusio metro (iš braukto C - į 4/4). Indrės Gerikaitės išėjimas į Filharmonijos sceną - taip pat gana sėkmingas. Ji Böhmą susiregistravo kiek masyviau, su 16’ manuale, tačiau tokiu būdu gerai užpildė sausą salės akustiką. Indrei grojant smulkias gaidas pedalais, deja, kai kur pasireiškė tam tikras atsainumas. Bacho Sonatos dalys - pakankamai nuotaikingos, nors lėtojoje dalyje galėjo būti daugiau “asmeniškumo”. Dar reikėtų atkreipti dėmesį į smulkesnę ilgų šešioliktinių linijų artikuliaciją. Agnė Petruškevičiūtė sužibėjo jau pirmaisiais taktais, labai išradingai sugrodama Böhmo Preliudo įžangą - matyt, olandiška gerų barokinių vargonų patirtis. Tačiau įsibėgėjus radosi šiek tiek netikslumų, neužtikrintumo. Atrodė, kad Agnei sunku kovoti su skirtingai “besiožiuojančia” Filharmonijos vargonų manualų traktūra. J.S.Bacho Sonatos c-moll I dalyje truputį - priklausomai nuo to, kuo Agnė grojo, pirštais ar kulnu - “džiazavo” ritmas pedaluose. Antrosios dalies registruotė su dviem tremulantais - gal ne pats geriausias būdas atgaivinti salės akustiką... Nepaisant gražaus muzikavimo, energetiškai nusilpo trečiosios Sonatos dalies pabaiga. Į lietuvių gretas įsiterpęs lenkas Jakub Pankowiak - kietas riešutėlis! Jis išsiskyrė neabejotina laisve prie instrumento, gera galva, puikia orientacija - ir grojo be asistento. Jo traktuojami Filharmonijos vargonai skambėjo labai organiškai, natūraliai - nebuvo nė minčių apie jų balsų aštrumą ar nedėkingą salės akustiką. Gal per plauką “storoka” buvo liežuvėlinė Böhmo Fugos pedalų registruotė, o Bacho Sonatos C-dur pirmosios dalies tempas tarsi neleido grakščiai pažaisti “posūkiuose”. Tačiau visumoje galėjome gėrėtis kone idealiu trijų balsų ansambliu. Sunku buvo po tokio ryškaus pasirodymo sceną užvaldyti ketvirtajam lietuviui, Vaidui Alaunei, tačiau net ir savo jauname amžiuje jis atrodė pakankamai užtikrintai, muzikaliai. Puikiai sugrojęs Böhmo pedalų solo, Vaidas gal kiek prašovė pasirinkdamas liežuvėlinę registruotę rankoms - taip ji tapo truputį “murzina”, blogai perregima. Bacho Sonatos e-moll pirmojoje dalyje nutrūktgalviška jaunystė paėmė viršų: tempas buvo tiek greitas, kad muzika panėšėjo į vertimąsi kūliu. Rankos, deja, kai kur buvo greitesnės ir už kojas, ir už galvą... Gerai organizuota buvo Sonatos antroji dalis, nors išglebę pirštai šiek tiek kabino pašalinius garsus, o trečiojoje abejonių sukėlė pagražinimas pagrindinėje temoje, jo vieta takte (atrodo, ir kai kurie žiuri nariai dėl to tarpusavy susižvalgė). Šnekant toliau apie gausiausią konkursantų būrį - net septynis - atsiuntusius lenkus, reikia pažymėti, kad kiti vakar pasirodę jų dalyviai buvo savotiški ekstremalai. Trečiuoju grojusio Wojciech Jan Pawlus atlikimas išsiskyrė ritminiu nestabilumu, nuolatiniu bėgimu į priekį: greitis buvo toks, kad Bacho Sonatos c-moll I dalyje nespėdavo praskambėti net 8’ registruoti pedalų garsai. Nors, tikiu, žmogus grojo “visu rimtumu”, tačiau visuma skambėjo labai nerimtai. Ypatingu virtuoziškumu pasižymėjo ir Lukasz Mosur (nr. 11), tačiau jo grojime buvo daug bereikalingo veiksmo virš klaviatūrų, iššaukusio Böhmo Preliude ir Fugoje šiek tiek nešvaros. II-osios Bacho Sonatos finale, rodėsi, atlikėjo kojos praleidžia žymiai daugiau laiko ore, nei ant pedalų! Taip, be abejo, virtuozas, tačiau jo liečiamas Filharmonijos instrumentas ne kalbėjo, o tiesiog tik spragsėjo. Teatleidžia skaitytojas rašančiam kolegai, tačiau prisiminiau save patį, grojantį šią sonatą 80-ųjų pabaigoje - labai švieži įspūdžiai...  Kiek kitoks buvo vakarykštę perklausą užbaigusios Agnieszkos Tarnawskos grojimas - tiesą sakant, mažai kuo išsiskiriantis, pilkas. Muzika iš po atlikėjos rankų tarsi nenorėjo gimti: siekiant groti išraiškingai, Bacho Sonatos C-dur vidurinė dalis tapo tiek ištampyta, jog rodėsi, kad mašina važiuotų per kramtomosios gumos primėtytą lauką, ir jos padangos vis prikibtų ir prikibtų... Pirmąją perklausą pradėjusios dvi baltarusės tarpusavyje smarkiai skyrėsi: Bazhena Buka (nr. 1) - pakankamai sausa, dalykiška ir motoriška net lėtojoje Sonatos dalyje, o antroji, Ekaterina Nikolaeva (nr. 2) - smarkaus temperamento ir didelių mostų, ant suolelio tiesiog čiuožinėjusi į visas puses. Gražiai ir tikslingai E.Nikolaevos buvo pasirinktos kraštinių Bacho Sonatos e-moll dalių registruotės, tačiau motyvų linijos sukėlė nemažai klausimų: juk ne visuomet aukščiausia gaida yra pati svarbiausia... Iki šiol nepaminėtos liko dar dvi pirmosios dienos atlikėjos. Devintąja grojusi rusė Maria Makarenko - vyriausia vargonininkų konkurso dalyvė, tačiau tai atsispindėjo tik skaičiuose. Grojimas gi - gerokai sukaustytas, varžomas žinojimo - “taip reikia”, bet nenatūralus, varginantis, necharakterizuojantis muzikinės medžiagos. Bacho Sonatos d-moll lėtojoje dalyje atrodė, jog žmogus tiesiog vaikšto vargonais. Greitesnėje muzikoje buvo girdėti nemažai numestų motyvų pabaigų, prastai pasirinktos pedalų aplikatūros ir daug daug sunkaus darbo. Iškart po rusės grojusi viena jauniausių dalyvių - latvė Liga Dejus - dar tik Rygos muzikos akademijos antrojo kurso studentė. Jos atlikime jautėsi tikrai gera pedagogo priežiūra, teisingai sudėlioti svarbiausi akcentai. Vis dėlto, ryškus buvo nepamatuotas jėgos naudojimas (Böhmo Preliude), galynėjimosi su traktūra problemos (Bacho Sonatos Es-dur vidurinėje dalyje), pedalų kaip mušamojo instrumento traktavimas (trečiojoje Sonatos dalyje). Kita vertus, itin galingai grotoje Böhmo Fugoje labai gerai atitiko pasirinkta registruotė (su sankabomis, mikstūromis ir liežuvėliais!), grojimo būdas bei charakteris. 2011 m. rugsėjo 16 d., 13.00 val.

I turas. Antroji diena

Sugrįžę į Didžiąją Filharmonijos salę antrosios konkurso dienos popietę, buvom apžavėti idealios tvarkos: publikos rankose jau buvo matyti bukletai, o olandų profesorius nuoširdžiai apsidžiaugė atgavęs savo tikrąją vėliavą... Renginys įsivažiavo. Muzikinę vakaro programą savotiškai “įrėmino” dviejų viešnių iš Pietų Korėjos pasirodymai. Abi turinčios europinės patirties ir net konkursinių apdovanojimų, visgi - labai skirtingos. Ne itin geidžiamą 13-ąjį eilės numerį išsitraukusi Yeonju-Sarah Kim - labai stabili muzikė, nors emociškai pakankamai santūri. Tad bendras įspūdis buvo šiek tiek migdantis: viskas pernelyg teisinga ir pamatuota. Böhmo Preliude ir Fugoje buvo aiškiai matyti, kad korėjietė tobulai įsisavinusi istorinę pedalų aplikatūrą - tuo pasižymėjo, toli gražu, ne kiekvienas konkursantas. Objektyviai bei natūraliai nuskambėjo ir Bacho Sonata G-dur, tik vidurinėje jos dalyje trūko aiškesnės frazuotės pedalų linijai, galėjusios suteikti vienodam bangavimui bent užuominą į dinamiką. Kur kas gyvybingesnis - tikra atgaiva po ilgo perklausos maratono - pasirodė antrosios korėjietės Hyo-Jong Kim (nr. 23) Böhmas. Nors, tiesą sakant, vaizdinys labiau priminė ugningąją Ispaniją su jos nevaržomu pietietišku koloritu ir horizontaliosiomis šamadomis. Traukte traukė pakilti iš kėdės ir šūktelėti: viva España! Nepaisant, kad Bacho Sonatos G-dur kraštinės dalys buvo atliktos ypač greitu tempu, akivaizdžiai matėsi, jog tai nekelia viešniai jokių problemų. Ypač suintrigavo - verta buvo nufilmuoti! - jos pedalų technika, kuomet koja, prieš nuspausdama eilinį garsą, su beveik roboto tikslumu dar spėdavo stabtelėti virš reikiamo klavišo. Gana greitai atliekama vidurinė Sonatos dalis, deja, buvo suregistruota tarsi solo pedalams, kurie užgožė rankų dialogą. Antrosios pirmojo turo dienos šerdį sudarė latvių ir lenkų vargonininkų desantas - po tris dalyvius iš abiejų valstybių. Ne itin pavykęs buvo pirmosios iš latvių, Ilonos Birgelės (nr. 14), konkursinis pasirodymas. Labiausiai, aišku, ir klausytojus, ir pačią atlikėją trikdė atsitiktinumai tekste - jų buvo tiek Bacho Sonatoje C- dur, tiek ir vėliau nuskambėjusiame Böhmo Preliude ir Fugoje. Sakytum, Ilonai neužteko koncentracijos, jaudulys ėmė viršų, o tai išsiliejo į pakankamai formalų, kietą ir barškantį grojimą pedalais, klaidžiojimą po Fugos polifoniją. Labai kitokiu grojimo stiliumi pasižymėjo garsios Latvijos muzikų šeimos atžala Liene Andreta Kalnciema (nr. 17). Nepaisant gan masyvaus vargonų garso, jos Böhmo kūrinio atlikime buvo itin daug vienodo labai aštraus staccato - tarsi kas nuolat smaigstytų adatomis. Pagal pakankamai “legatišką” grojimo manierą Bacho Sonatos Es-dur pirmajai daliai gal būt būtų tikus ne tiek daug aukštų obertonų turėjusi registruotė, o taip pat smailiai registruotoje trečiojoje daly nebuvo išvengta atsitiktinių klaidelių. Tiesa, bendras vedimas, intonavimas, puošmenų perskaitymas, polifoninių linijų girdėjimas buvo be priekaištų. Ne pernelyg įdomus, bet tikrai tvirtas ir užtikrintas buvo trečiosios latvės, Jacintos Bicanės (nr. 19) Bachas (Sonata d-moll). Be abejo, grojant vien staccato štrichu greitąsias dalis, kyla monotonijos grėsmė, tačiau šiuokart klausyti buvo pakankamai ramu. Böhmo Preliude po pedalų solo rankos šiek tiek aplenkė kojas, tačiau šešioliktinių dikcija pedalais buvo itin aiški, o ta pačia Pleno registruote atliekamos Fugos polifonija gal kiek skendo garso masėje. Kaip atsvara moteriškam latvių tercetui antrąją dieną grojo trys vyrukai iš Lenkijos. Vienas paskui kitą, 15 ir 16 numeriais, pasirodė Jaroslaw Tarnawski ir Karol Wątroba - gerokai kontrastingi atlikėjai. J.Tarnawskiui ne itin sekėsi groti smulkiąsias pedalų gaidas Böhmo Preliude, o kiek manieringa pirmoji Fugos tema vėliau nori nenori turėjo prigesti, nes įstoję kiti balsai nebepaliko tiek judėjimo laisvės. Bacho Sonatoje C-dur jautėsi keistai viena nuo kitos priklausomos rankos: akcentas viename balse iššaukdavo nevalingą akcentą ir kitame - ten, kur jo tarsi neturėtų būti. Gal ne pernelyg vargoniškai nuskambėjo ilgųjų gaidų puošyba trečiojoje Sonatos dalyje, sugrotoje techniškai, bet lyg ir “be kelio ženklų”. K.Wątroba šalia savo kolegos atrodė kiek prasčiau: stilistiškai ne pati optimaliausia buvo Böhmo Preliudo ir Fugos registruotė, o ir Bacho Sonatos e-moll greitosiose dalyse teko gerokai įtempti klausą, norint gerai girdėti besipinančias rankų linijas. Beveik identiškai pirmosios dalies registruotei atliktoje lėtojoje Sonatos dalyje išlindo keista klaida: atlikėjas vis atskirdavo vedamąjį toną nuo jo išrišimo... Bendrame kontekste ne itin užtikrintai atrodė ir lenkas Michal Kocot (nr. 21). Jis sugebėjo truputį pasiklysti Böhmo polifonijoje, koncentracijos iki pabaigos nepakako ir Bacho Sonatoje c-moll. Buvo šiek tiek keista klausyti, kaip Sonatoje greta lanksčiai formuojamų linijų rankose visiškai anemiškai skamba elementarus pedalų legato. Sunkiausioje trečiojoje Sonatos dalyje šis atlikėjas sugebėjo netgi pagreitinti vidurinįjį, laužytų intonacijų epizodą. Gal pritrūko kantrybės... Daug salės dėmesio buvo skirta vienintelei antrąją dieną grojusiai lietuvei, Karolinai Juodelytei (nr. 18). Jos atliekamas Böhmo Preliudas pasižymėjo iki kraštutinumo išpuoselėta agogika, o Fugoje tarsi truputį trūko pedalų balso. Neideali pusiausvyra buvo ir Bacho Sonatos c-moll pirmosios dalies registruotėje: jos pedalai “kyšojo” it solinis balsas, o kairės rankos klausantis teko įdėmiau ieškoti. Karolina antrojoje Sonatos dalyje panaudojo (šįsyk tikrai sėkmingai!) dviejų tremolo efektą, bet, iš esmės, visiškai ritmiškai traktuojamoje muzikoje staiga atsirasdavo nenatūralių agoginių salų; trečioji dalis buvo sugrota labai stabiliai. Stabilumu, idealiu tvarkingumu, bet kartu ir dar visiškai žalia jaunyste, išsiskyrė vienintelės konkurse Austrijos atstovės Magdalenos Moser (nr. 20) muzikavimas. Ritmingu nugaros bangavimu skaičiuojamas muzikos pulsas - tikrai ne tarptautinio muzikos konkurso atributas... Galop išgirdome jau nebe pirmą kartą M.K.Čiurlionio konkursui paraišką teikusios šiuo metu Prancūzijoje gyvenančios rusės Elenos Rikkonen-Rolland (nr. 22) pasirodymą. Akivaizdu, kad ilgi studijų Suomijoje ir Prancūzijoje metai suteikė šiai atlikėjai daug žinojimo, tačiau ne visuomet jis teigiamai veikė jos atlikimą. Itin santūriu tempu pradėjusi Bacho Sonatą d-moll, atlikėja, rodos, supainiojo tempo (Andante) ir pulso (2/4, bet ne 4/8!) nuorodas. Principalais grojama dalis ištįso iki begalybės. Vėliau sekęs Adagio jau buvo gerokai greitesnis, o finalas - nubėgo-nurūko be jokios reakcijos į harmoninius posūkius. Gan sausai ir asketiškai, bet kartu rėksmingai programos pabaigai praskambėjo vieninga Pleno registruote atliktas Böhmo Preliudas ir Fuga. 2011 m. rugsėjo 17 d., 14.00 val.

II turas. Pirmoji diena

Matyt, turime padėkoti Dievui už idėją, o Konkurso ideologams - už jos įgyvendinimą: su M.K.Čiurlionio vargonininkų konkursu, rodos, amžiams suaugęs F.Liszto Preliudas ir fuga BACH tema “persikraustė” iš I į II turą, tad šįkart skambės ne 23, o “tik” 12 kartų! Bet vis viena, nuoširdi užuojauta tiems, kuriems tenka ši laimė - darytis registruotę Lisztui Filharmonijos vargonais. Iš esmės, vienas turas galėtų iš to ir susidaryti: sustatei BACH registruotę ir pateikei komisijai - pagal visą registruotės eigą taip nesunku nuspėti, ar turi vargonininkas kūrinio viziją, ar ne... Antrojo turo pirmąją dieną grojo 3 lenkai ir 3 lietuviai. Net sunkoka nuspręsti, pagal kurią liniją rikiuoti savo įspūdžius - tautinę, lyties (3 merginos ir 3 vaikinai) ar autorių (Bacho, Čiurlionio ir Liszto). Kad jau šnekam apie muziką - tebus muzikinis ir grupavimas. Nežiūrint to, kad pirmajame ture skambėjo vien Barokas, privalomas barokinis antrojo turo kūrinys - Bacho tokata ir fuga - atskleidė naujų konkursantų savybių. Triskart nuskambėjo Tokata, Adagio ir Fuga C- dur (šį kūrinį rinkosi visi lenkai), dukart - Dorinė tokata (D.Savickaitė ir V.Alaunė), o I.Gerikaitė atliko Tokatą E- dur. Nežinia, kuris iš kurio skolinosi idėjas, bet TAF’o vidurinė dalis, Adagio, visus tris kartus buvo registruota identiškai, su solo Principalu. Be abejo, kiekvienas iš konkursantų įnešė savo dvasią į kūrinio skambėjimą: J.Pankowiak sugrojo Adagio santūriai, bet sukauptai, L.Mosur buvo drąsesnis improvizuodamas pagražinimus, tačiau jo lėtosios dalies grojimas balansavo ant bravūros ribos, o melodinė linija plyšinėjo per pauzes. A.Tarnawskos Adagio puošyba buvo tarsi surankiota iš skirtingų, ir ne visuomet tarpusavyje derančių, šaltinių. Pačioje Tokatoje, kaip ir trečiojoje ciklo dalyje, Fugoje, ko gero, profesionaliausiai atrodė Lukasz Mosur: jis muzikavo tvirtai ir nepriklausomai, nedvejojo sudėtingose pedalinėse vietose. Prikišti jam galima būtų nebent ne itin aiškiai praskambantį pagrindinį Tokatos ilgesnės ir dviejų trumpų gaidų motyvą - jis tarsi virto elementariu mordentu. J.Pankowiak atliekamoje Tokatoje krito dėmesin kiek skirtingai rankomis ir kojomis formuojamas tas pats motyvas, o daug kartų praskambanti Fugos tema neturėjo vieno iš pagrindinių savo elementų - aštuntinių “spyruoklės”. Kiek nuvylė A.Tarnawskos Tokatos traktuotė: bėglūs jos pasažai atrodė lyg grojami glissando, barškėjo iš aukštai atakuojami pedalai, nebuvo aiški vienijanti Tokatos idėja. Precizikos truputėlį trūko ir Fugoje. I.Gerikaitė savąjį II-ojo turo pasirodymą pradėjo pakilia gaida, atlikdama J.S.Bacho Tokatą ir fugą E-dur. Gal šiek tiek trukdė startinis jaudulys, o gal - ne itin geras instrumento girdėjimas “sulindus” gilyn į pultą; kartais nei iš šio nei iš to abiejose fugose trumpam neperregimai susipindavo polifoninės linijos. Kėlė rūpestį pati vargonininkės sėdėsena - tokį šviesų ir džiaugsmingą kūrinį Indrė grojo susikūprinusi, susigūžusi, lyg “užsidariusi”. Savotiškas nuotolinis kūrybinis ginčas įvyko tarp dviejų “lietuviškų” Bacho Dorinės tokatos traktuočių. D.Savickaitė naudojo mažai kontrastuojančias aštrias manualų registruotes, kurios ne itin padėjo klausytis besipinančių Tokatos linijų. Pasitaikė nedidelių netikslumų pedaluose, o bendra muzikos tėkmė kai kur buvo pernelyg stumiama pirmyn. Aktyviai pradėta Fuga gi ėmė laipsniškai lėtėti, matyt, artėdama prie Dovilei įprasto tempo: būdama labai ilga, ji, deja, liko kiek formali, emociškai neišplėtota. Belieka tikėtis, kad šias “nuodėmes” amortizuos kone pavyzdinė I-ojo turo barokinės muzikos interpretacija... Daug “klasiškesnę” registruotę Dorinei surinko V.Alaunė, tačiau iki idealaus skambesio II-jam manualui dar pritrūko šviesaus obertono. Nelabai konkretus Vaido toucher (tušė) atsiliepė nedideliais nuostoliais: kartkartėmis prapuldavo vienas kitas garsas. Fuga pasižymėjo geru vedimu bei charakteriu, tačiau atlikėjo polifoninių linijų girdėjimas vis apvildavo, kur ne kur atvesdamas į tikras teksto pinkles. Absoliutūs populiarumo lyderiai tarp M.K.Čiurlionio kūrinių - Fuga “Kyrie eleison” bei Fuga-Choralas: jas skirtingomis kombinacijomis buvo pasirinkę penki iš šešių pirmosios II turo dienos dalyvių. Iš esmės, pats muzikinis tekstas neduoda itin daug laisvės interpretuojant “Kyrie” fugą, ir visi atliko ją be didesnių kliuvinių. I.Gerikaitė vienintelė buvo pasirinkus ramesnę principalinę registruotę, pridėdama jai kiek šviesos paskutiniame puslapyje. Jos atlikime kai kur jautėsi kiek primygtinas yrimasis į priekį, tačiau kulminacijoje labai gražiai ir dainingai suskambo sopranas. Indrės grota Fuga-Choralas buvo registruota itin tyliai, tačiau - nors ir sukauptai - praskambėjo kiek vienodai. Galvoje radosi įvaizdis - kaip vieniša sala vandenyne; muzika neteko bet kokio emocinio plėtojimo. Greta Fugos cis-moll Fugą- Choralą grojo ir D.Savickaitė. Abiejose fugose kiek netikėtai buvo juntama nuolatinė trauka į ilgąsias gaidas - kurioje takto ar frazės vietoje jos bebūtų. Muzikinė logika grįždavo ten, kur tos gaidos sutapdavo su stipriomis takto vertėmis. Fuga-Choralas Dovilės atlikime buvo kiek atviresnė, dainingesnė, tačiau ribojosi su nerūpestingumu, šiam kūriniui gal nelabai tinkančiu... Dar kitaip M.K.Čiurlionio fugas sudėliojo V.Alaunė: jis atliko fugas cis-moll ir “Kyrie eleison”. Pirmojoje, deja, nutikdavo daug nepaaiškinamų dalykų: sakytum, rankos atsisako klausyti galvos. Tai ramiai muzikos tėkmei įnešdavo bereikalingų raibulių. Užtat itin sukauptai ir iškilmingai Vaidui pavyko atlikti “Kyrie” - ji buvo labai gerai klausoma ir stipri emociškai. Visi trys lenkai Čiurlionį grojo savo pasirodymo pradžioje, ir lygiai ta pačia kombinacija: Fuga-Choralas ir “Kyrie eleison”. Fugos-Choralo net ir registruotėje buvo pasinaudota ta pačia idėja: 4’ su tremolo pedalams. Gaila tik, kad ant skirtingų garsų tas tremolo skirtingai veikė, neleisdamas melodijai skambėti netrukdomai vientisai. Jautriausiai šią fugą pavyko sugroti J.Pankowiak, L.Mosur ją atliko metriškai išmatuotai, formaliai, o A.Tarnawska - gan paprastai, neieškodama didelių gelmių. Fugą “Kyrie eleison”, ko gero, geriausiai “užpildė” L.Mosur. J.Pankowiak ją grojo pakankamai judriai, tuo praganydamas pedalų linijas, tačiau kulminacijoje jėgos ir pilnatvės buvo sukaupta pakankamai. A.Tarnawska “Kyrie” fugą muzikavo garsiai, bet be patoso, tragizmo; pasitaikė keli teksto netikslumai. Apsukę ratą, grįžkime prie F.Liszto BACH. I.Gerikaitei šis kūrinys prasidėjo nelauktu nuotykiu: matyt, grodama pirmuosius pasažus pedalais, ji nejučia užkabino vieną iš kojomis valdomų kombinacijų - už keleto taktų peršokusi į antrąjį manualą, Indrė rado jį tuščią!.. Suveikė kažkoks automatizmas - po kelių nebyliai sugrotų pasažų ji, lyg niekur nieko, logiškai sugrįžo į veikiantį pirmąjį. O asistentės per tas kelias akimirkas susigaudė, kur problema, ir viskas stojosi į vietas. Bendrai, I.Gerikaitės grojamam BACH šiek tiek pritrūko polėkio, vienijančio tikslo pojūčio: kūrinys, pradedant fugos plėtojimu, suskilo į epizodus su tam tikrais techniniais sunkumais. Nors ir ne tiek šokiruojančių, bet šiokių tokių nesusipratimų su nelaiku jungiamais registrais F.Liszte apturėjo ir D.Savickaitė. Jautėsi atlikėjos patirtis, geras instrumento supratimas; Dovilė buvo tarp tų, kurie naudojosi nelabai patogiai Filharmonijos vargonuose įrengtu šveleriu. Vis dėlto, ir jai norėtųsi palinkėti rasti šiame kūrinyje vientisumo giją, suformuoti aiškų kūrybinį vaizdą. J.Pankowiak BACH registruotei panaudojo terasinę dinamiką - greičiausiai, labiausiai pagrįstas variantas šiais neobarokiniais vargonais. Racionalumas buvo matyti ir visame svečio grojime, tik kai kur girdėjosi nelengva atlikėjo kova su kaprizinga instrumento traktūra. V.Alaunė F.Liszto BACH parodė daug gerų muzikinių idėjų. Deja, jų išpildyme buvo šiokios tokios netvarkos: laisvas ir nevaržomas lietuvio muzikavimas retkarčiais virsdavo paprasčiausia anarchija, kaip antai, nekartu skambančios rankos laužytų arpeggio epizode, vertimasis lyg nuo kalno gamų pasažuose... Labai švariai ir sėkmingai (sakyčiau, kol kas sėkmingiausiai iš visų) F.Lisztą sugrojo lenkas L.Mosur, tuo gal būt šiek tiek ir kilstelėdamas savo reitingą po pirmojo turo. Tuo tarpu, A.Tarnawskos grojime pasitaikė keletas nedidelių praradimų. Vėl savo įnoringumą pademonstravo kietokos manualinės sankabos, nuo kurių nukentėjo A.Tarnawskos grojami laužyti arpeggio. Kai kur po dvi gaidas jungiami motyvai buvo atliekami itin trumpu staccato, prarandant dalį harmonijų. Bendras įspūdis, lyginant su šios atlikėjos pasirodymu I-me ture, vėl gi - žymiai geresnis. 2011 m. rugsėjo 19 d., 12.00 val.

II turas. Antroji diena

Ką gi, konkursas yra konkursas, ir jame nutinka pačių įvairiausių dalykų. Daugelio mūsų pažįstama jaunutė vargonų studentė Mona Maskvoje vos ne rauda, kad paraleliai su Čiurlioniu vykstančiame Gedike’s vardo konkurse į finalą nepateko pati pačiausia publikos favoritė, beje, grojusi solidžiai ir užtikrintai. Kai kurie mūsų gi aptarinėjamo konkurso Vilniuje antrojo turo rezultatai taip pat, rodos, netelpa į meninės-kūrybinės logikos rėmus. Bet, perfrazuojant žinomą rusišką posakį apie žirafą, žiuri didelė - jai geriau matyti... Apie viską - po kruopelę. Antroji antrojo turo diena buvo stipri, visų pirma, įspūdingais F.Liszto BACH atlikimais. Ypatingai vertėtų išskirti du: J.Tarnawskio ir L.A.Kalnciemos. Kaip ir reikėjo numanyti, Tarnawski šeimynai nebuvo reikalo dukart išradinėti to paties kūrinio registruotę - o sustatyta ji buvo labai profesionaliai! Pasirodo, Filharmonijos vargonais pilnai įmanoma Lisztą groti ir su vienu asistentu (prisimenant pirmąją šio turo dieną, J.Tarnawski, it koks povas po sodelį, ramių ramiausiai vaikštinėjo aplink savo grojančią Ponią, tai šen tai ten įjungdamas ar išjungdamas po kelis registrus). Ir paties Jaroslawo atlikimas buvo solidus, tvirtas, virtuoziškas. Kilo net abejonė, ar gali būti dar geriau?! Pasirodo - taip, gali. Tuoj po lenko itin romantiškai ir įdomiai grojusi L.A.Kalnciema šiam skersai-išilgai pažįstamam Liszto kūriniui suteikė tiesiog sprogstamos energijos, rodos, vos telpančios ir instrumente, ir salėje. Labai įsidėmėtini buvo dejuojantys pobalsiai pirmuosiuose Fugos pravedimuose, puikus pianizmas, polėkis. Tiesa, kai kur liko jau pirmame ture pastebėtas labai aštrus, net sausoje akustikoje nepraskambantis latvės staccato, bet tai nesugadino solidaus bendro įspūdžio. Jei tektų rikiuoti dalyvius į eilę pagal Liszto BACH, reikėtų pagirti ir mūsiškę K.Juodelytę. Jai kūrinys pavyko be žymesnių nuostolių, nors grojimo maniera buvo lyg “ant rankinio stabdžio” - šiek tiek pasitaupant, atsargiai. Čia vėl girdėjosi tam tikri I-ojo turo atgarsiai: apskaičiuotai išpūsta agogika, daug vienodų įsibėgėjimų, kurių amplitudė buvo jau naudota kituose kūriniuose. Panašų - suvaržyto ir apsidraudžiančio grojimo - įspūdį paliko ir lenko M.Kocot BACH traktuotė. Kūrinys stokojo bendros krypties, tėkmės, o ir techniškai buvo ne be priekaištų. Nors kruopštus muzikinio teksto perskaitymas iš aktualiausios šio kūrinio redakcijos, sprendžiant iš galvos linksėjimo, padarė neblogą įspūdį vienam žiuri nariui. Kiek išsamiau norėtųsi aptarti dar dviejų antrosios II-ojo turo dienos dalyvių muzikavimą: matyt, “skaičių magijos” dėka, jos abi - būsimo finalo dalyvės. Jacinta Bicane elgėsi kaip tikra sportininkė! Tiek daug sankabomis sujungtais manualais negrojo nė vyrukai. Tačiau būtent šios latvės Dorinėje tokatoje atėjo į galvą mintis: štai kur tikrasis Orgelschlagen (abejojantiems priminsiu - tai senas vokiškas grojimo vargonais pavadinimas: “vargonus mušti”). Tokio grubaus pedalų spardymo, nuolatinio smulkiausių gaidų skandavimo pirštais silpniau suręsti vargonai nė neatlaikytų (linkėjimai Šv. Kazimiero Oberlingeriui!)... Ir, nors J.S.Bacho Fugos vedimas buvo pakankamai logiškas, visiškai nesijautė jos harmoninės plėtotės, augimo link kulminacijos - tiesiog nebebuvo kur augti. Jacintos atliekamas Čiurlionis jautrumu, subtilumu, deja, nepasižymėjo. Fugos “k-Y-rie” virto į “kyri-E”, o Fuga cis-moll neturėjo jai būdingo con motto - iš lietuviškos liaudies melodijos ji mutavo į pratisą ir kulminacijoje net spiegiančią slavišką byliną. Nekalbant apie tai, jog abiejose pasitaikė netikslumų tekstuose. Nuotykingai nuskambėjo pirmieji J.Bicanes atliekamo Liszto pasažai: rankos - sau, kojos - sau. Tiek kūrinio formoje, tiek registruotėje - daug betvarkės, tačiau sportiniai epizodai išties vykę. Net oktavas ši miela latvė sugebėjo groti - jei nesuklydau spręsdamas pagal skambesį - su sankaba tarp pirmojo ir trečiojo (!) manualų. Ne itin džiugūs įspūdžiai liko ir po korėjietės Y.-S.Kim antrojo turo. J.S.Bacho Tokatoje C-dur baltais siūlais buvo siūtos jungtys tarp atskirų epizodų, jautėsi įveržtos kojos (pusiaukelėje sustojantys tremolo pedalais); tokata nuskambėjo vienu ypu, bet tarsi “be kvapo”. Tolygią vidurinės dalies tėkmę ir solinio principalo dainavimą plėšė pernelyg užaštrintas punktyras. Fugoje beveik ištisai kiek vėluodami skambėjo pedalai - bent jau kadaise tai buvo laikoma didele nuodėme! O rankų vaizdas keistu būdu skyrėsi nuo garso (taip būna su žaibu ir griaustiniu): matėsi, kad viską groja non legato, o skambėjo visai neartikuliuotai. Korėjietė rinkosi trumpesnį M.K.Čiurlionio Fugos “Kyrie eleison” užbaigos variantą, taip sutaupydama mums - klausantiems - keletą paskirai smūgiuojamų kulminacinių akordų, o Fugos cis-moll, jautriai ir mielai pradėjusi, ji - nepaisant vis gausėjančių registrų - emociškai neišaugino. F.Liszto BACH vis tik privertė atlikėją šiek tiek “užsikurti”. Nesant kažkokios logikos registruotėje liko nelabai aišku, laiku ar atsitiktinai buvo jungiami registrai, tačiau pačiai vargonininkei tai nė kiek netrukdė - į kūrinio antrąją pusę net atrodė, jog ji kai kur išdrįso ir surizikuoti! Prisimenant likusią J.Tarnawski programos dalį, lieka tik apgailestauti, kad - matyt - konkurso balų “pagalvė” po pirmojo turo buvo nelabai stora... Gana tvirtai, be didesnių sentimentų sugrojęs Čiurlionį (Fugos “Kyrie” ir Choralas), lenkų atlikėjas ėmėsi vienintelės konkurso programoje J.S.Bacho Tokatos F-dur. Na, nebuvo ji “be grieko”: kiek tiesmukai lyg sūpynėse frazuojami solo pedalai, keletas smulkių praradimų techniškai sudėtingesnėse vietose, ne visur ideali vertikalė, ilgainiui bendra tėkmė ėmė stabčioti per ketvirtines. Kita vertus, Fuga suskambo vieningai, vientisai ir kryptingai. Net ir grakštesnio judėjimo vidurinėje jos dalyje svečias pasirinko saugiausią konkursinį variantą - nieko nekeisti. Ne itin dažnai konkursuose renkamasi populiarioji J.S.Bacho Tokata d-moll, tikriausiai, sukėlė daug vidinio džiaugsmo jos atlikėjai L.A.Kalnciemai. Kita vertus, tai kūrinys, kurio beveik kiekvienas atlikėjas manosi žinąs tobuliausią atlikimo variantą - todėl ir pakankamai rizikingas konkursams. Liene muzikavo solidžiai, kūrybiškai ir techniškai. Artimas mūsų lietuviškai dvasiai buvo ir M.K.Čiurlionio Fugos cis-moll perskaitymas, o Fugoje-Chorale dėmesį patraukė originali registruotė su solo 4’ liežuvėliu ir tremolo. Pastarąją fugą latvė vienintelė iš konkursantų plėtojo registrų pagalba - su tokia jautria traktuote sunku nesutikti. Karolina Juodelytė II-ojo turo programai rinkosi J.S.Bacho Tokatą E-dur ir M.K.Čiurlionio Fugas “Kyrie” ir cis-moll. Klausant Karolinos sunku atsikratyti įspūdžio, kad daug grojimo elementų yra ne jos pačios jausmų ir emocijų išdava. Todėl pats grojimas tampa trūkčiojančiu, nenatūraliu - tas ypač jautėsi Tokatoje. Lietuviška muzika suskambo gan gerai, nors gal kiek paviršutiniškai, blankiai, be didesnės vidinės įtampos. Pabaigai - dar keli žodžiai apie paskutiniuoju vakar grojusį M.Kocot. Gal ne pats sėkmingiausias šiam atlikėjui tapo Bacho TAF atlikimas: Tokata pabyrėjo gabalėliais, sunkiai rankiotais kelyje link tikslo; Adagio  pasižymėjo labai marga artikuliacija ir savotiškai “glostinėjamu” soliniu balsu; Fuga “pasiskolino” masyvią Tokatos registruotę, tuo netekdama grakštumo, tamprumo. Tačiau būtent lenkas buvo vienu iš tų svečių, kuriems M.K.Čiurlionis - rodėsi - senas geras pažįstamas ar net bičiulis. Reto susikaupimo ir meditatyvaus raiškumo buvo jo atliekama Fuga-Choralas, savą požiūrį jis turėjo ir į Fugą cis-moll. Pastarojoje, deja, radosi netikėtų teksto netikslumų. 2011 m. rugsėjo 20 d., 18.30 val.

Finalas

Dar klausantis antrojojo turo labai magėjo su kuo nors pasidalinti “mistiškais” skaičių sutapimais. Įspūdis toks, lyg vargonininkų konkurse vyko du atskiri konkursai. Kažkokia nematoma skiriamoji linija slinko per visus konkurso turus, ir visą laiką Yeonju-Sarah Kim buvo antrosios dienos pirmoji atlikėja - tarsi pirmosios dienos konkursantai nekonkuravo su antrosios dienos konkursantais nė viename iš etapų (ir pirmame, ir antrame turuose, ir Finale, visi, išsitraukę pasirodymo eilės numerį nuo 1 iki 12, grojo pirmąją dieną, o nuo 13 iki 23 - antrąją)... Kalbant apie mūsų lietuvaites Finale, pirmosios dienos atlikėjai Dovilei teko atlaikyti sunkiasvorę “aplinką” (J.Pankowiak ir L.Mosur - tikrai stiprūs vargonininkai), o antrąją dieną dieną pasirodžiusių Karolinos “priešininkių” (Y.-S.Kim ir J.Bicane) galima buvo tik pavydėti!.. Toliau - apie pačią muziką. D.Savickaitės pagrotas J.S.Bacho Preliudas ir fuga e-moll buvo tikrai valingas ir energingas, artikuliaciškai aiškus, jis gerai pripildė Šv. Kazimiero bažnyčios erdvę. Visgi kilo minčių dėl laisvosios programos pasirinkimo: net jeigu J.S.Bacho e- moll’is ir yra vienas iš mylimiausių vargonininko kūrinių, ar išties daug savo vidinių meninių savybių juo galima atskleisti? Juk Finalas - tai savotiškas savęs išviešinimas, įsileidimas į sielą, proga pademonstruoti tai, ko kituose konkurso turuose nebuvo galimybių parodyti! Dovilės M.K.Čiurlionio Fugos b-moll konstrukcija, struktūra buvo atskleista tikrai vykusiai, fugos apoteozė - ne pernelyg rėksminga, atlapaširdė. Vienintelis tos dienos atlikimų, kai buvo girdėti, kad “ne vakar” išmokta. Iki idealo trūko balsų švaros skaidriajame C-dur epizode. D.Savickaitė įtaigiai perteikė ir V.Bartulio “Mėnulio šviesą” - įtarčiau, jog girdėjome vieną iš gražiausių pjesės perskaitymų per visą laiką, kai ji skamba konkurse (nuo 1999-ųjų). Itin patraukli buvo liežuvėlio su vibrato registruotė pp. P.Ebeno “Motto ostinato” iš “Sekmadienio muzikos” tapo savotišku Sizifo akmeniu. Teisinga ir stipri pradinė idėja, aiškus pagrindinio motyvo skambėjimas tarsi nuvargo dar nepasiekęs kulminacijos, sumažėjo jo tamprumas. Ir kūrinio “epilogas” - grojant šį kūrinį atskirai nuo viso ciklo jis toks svarbus! - taip ir liko pusiaukelėje į viršūnę. Lenkų vargonininko J.Pankowiak finalinį grojimą galima būtų dalinti į aiškias dvi dalis: “jo” ir “ne jo” muzika. Pirmoji - tai V.Barkausko “Inspiracija” ir J.Alainas, o antroji - Čiurlionio b-moll ir, deja, P.Ebenas. Apie pirmąją pusę, rodos, nėra ir ko kalbėti: muzika kalbėjo pati už save, buvo kupina spalvų, energijos, fantazijos, ir apie jokias technines problemas kaprizingoje J.Alaino “Siuitoje” - nė minties. Tuo tarpu gerai pradėta M.K.Čiurlionio Fuga b-moll klupo tekste, nebuvo laisvo tempo kvėpavimo. P.Ebeno pjesėje “Motto ostinato” atlikėjui, matyt, dar pritrūko įdirbio: jau “muilinas” pradinis štrichas bažnyčios erdvėje pradangino švaros, skaidrumo, tikslumo įspūdį, o kūrinio eigoje visokių “nelaimių” tik gausėjo. Antrojo lenko, L.Mosur, pasirodymo pradžioje suskambėjusi J.Alaino II-ji Fantazija nuvylė kiek sausu, nuasmenintu požiūriu - ji buvo pernelyg objektyvi, net sausa. Registruotei atidesnio dėmesio irgi gal kiek pritrūko. Vėliau sekusi F.Latėno pjesė “Švytėjimas” išsiskyrė unikaliu grojimu “neliečiant klaviatūros”: net ir vien aukštais obertonais registruotos rankos nespėdavo praskambėti dėl pernelyg tiesmukai traktuojamo staccato. (Sutapimas ar jau dėsningumas, tačiau nuo 1995-ųjų metų prizas už specialiai MKČ konkursui parašytą kūrinį nuolat atitenka būtent šios F.Latėno pjesės atlikėjui. Juo labiau kontraversiškas šiųmetis žiuri pasirinkimas - skirti prizą net ir už tokį atlikimą...) Daugelį Čiurlionio Fugos b-moll atlikėjų ištinkanti bėda - pernelyg painus tekstas vėlai pradėjus šią fugą studijuoti - neaplenkė ir L.Mosur, kad ir kaip jis stengėsi ištisus tris puslapius groti kuo lėčiau. Bet užtat Ch.M.Widoro 6- ojoje simfonijoje (skambėjo I, IV ir V dalys) vargonininkas atsigriebė su kaupu. Jau pirmosios dalies energija tryško per kraštus, visuma buvo logiškai išplėtota. Žaviai liejosi liežuvėlinio balso kantilena lėtojoje daly, o Finalas - tai tikra puota ausims, ir su tikru polėkiu, efektingai atlikta muzika. Puiki, vilčių teikianti pirmosios finalo dienos pabaiga! Antrąją finalo dieną pradėjusios Y.-S.Kim pasirodyme (kas galėjo pagalvoti, kad jos klausysimės net ir finale?!), nepaisant visiškai kitokių meninių užduočių, nebuvo girdėti nieko nauja. Tas pats nereagavimas į besikeičiančias harmonijas ir net į bažnytinę akustiką, tas pats automatizmas - tiek Bache (Fantazija ir Fuga g- moll), tiek F.Latėne, tiek Regeryje (”Halleluja! Gott zu loben”, op. 52/3). Vienintelė vieta, kur šios atlikėjos savybės “atsipirko”, netgi tapo savotišku drąsos liudijimu, - tai žymioji J.S.Bacho Fuga g-moll: joje - tikrai ne vieta, kur reikėtų dėl kažko abejoti, ar dairytis per petį. Tik iš pradžių rodėsi, jog korėjietės vedama fugos tema akustiškai neišsitenka Šv. Kazimiero bažnyčios erdvėje. Nuskambėjus Bachui nepraėjo nė pora sekundžių, o Y.-S.Kim jau startavo su Čiurlioniu. Švaros atžvilgiu gal ir ne blogiausias atvejis, tačiau visiškai tiesmuka plėtotė, crescendo - tarsi raketos kilimas į kosmosą, - nedaro šios komplikuotos muzikos patrauklia. Ne kažin kiek niuansų atlikėja rado ir kituose privalomuose kūriniuose - F.Latėno “Švytėjime” bei J.Alaino II-joje Fantazijoje. Pastarąją pjesę ištiko klaidos registruotėje, neišryškėjo tiek svarbūs kontrastai prieš pjesės pabaigą. Registruotės disbalansas bei prisidėję asistavimo nesusipratimai (net tyliausiose vietose), deja, persikėlė ir į paskutinę korėjietės programoje M.Regerio Choralinę fantaziją. Nors su techniškai sudėtingomis vietomis viešnia susitvarkė, tačiau eiliniam klausytojui toji garsų masė tikriausiai tebuvo visiškas chaosas. Pernelyg daug neaiškumų buvo ir latvės J.Bicanės finalinės programos pateikime. Vėl skausmingai kliuvo Čiurlionio polifonija, V.Bartulio “Mėnulio šviesa” tapo kažkokia rėksminga, spigia ir nervinga. “Nurijus” pirmuosius netikslumus melodijos pravedime soprane atrodė, jog P.Ebeno “Motto ostinato” “įvyks”, tačiau pakeliui į kulminaciją aiškumo ir energijos gerokai sumažėjo, o pati kulminacija jau smagiai “šaudė pro šalį”. Tarsi poilsio oaze turėjęs pasitarnauti J.S.Bacho Choralas “An Wasserflüssen Babylon” taipogi neapsiėjo be pašalinių gaidų - matyt, poilsis buvo pernelyg gilus. Deja, neblizgėjo ir pabaigai grojamos trys dalys (I, III, VI) iš L.Vierne’o I-osios simfonijos. Rūstus pirmosios dalies bangavimas buvo matuojamas aštuntinėmis, nespėta rasti labiau prancūziškos registruotės; Pastoralė (III d.) savo užaštrintu judėjimu pradžioje labiau panėšėjo į žigą, o jos vidurinės dalies liežuvėlinė registruotė buvo visiška beprasmybė (na, neturi Oberlingeris prancūziško Voix humaine, uždaromo žaliuzėmis!...); simfonijos Finalas gal ir buvo artimesnis tiesai, bet visgi nebespinduliavo - atlikėjos nuovargis darė savo. Tad visiškai nenuostabu: šiame kontekste jauniausios finalistės K.Juodelytės pasirodymas atrodė itin stabiliai ir tvarkingai. Visuose kūriniuose (išskyrus O.Messiaeną) - labai profesionaliai sustatytos neįtikėtinai brandžios registruotės!.. Išskyrus Messiaeną, gerai aprėpta kiekvieno kūrinio visuma. Čiurlionio Fuga b-moll - kone etaloninė, išties vientisa, sukaupta, su mintimi. Gal tik atoslūgis į C-dur dar galėjo turėti 2-3 gradacijas. P.Ebeno “Motto ostinato” šiek tiek šlubavo tempai: sunkesnėje faktūroje - sulaikytai, lengvesnėje - bėgančiai. Lipant į kulminaciją pasitaikė užkabinti ne tų gaidų. Bendras įspūdis, jog grojama “apskritai”, nepasijungus, nepatiriant katarsio. Užtat kone kosminiu tempu grojamas F.Latėno “Švytėjimas” buvo skaidrus ir spindintis lyg krištolinis. Registrais gražiai sukurtas ir kylančios bei atslūgstančios garso bangos vaizdinys J.Tamulionio “Maldoje”. Visgi, konkurso finalui pasirinkta iš statiškų akordų suręsta pjesė, kurią pagrotų kiekvienas, dieną ar dvi panagrinėjęs tekstą, nedaro rimto įspūdžio. Iki O.Messiaeno “Dieu parmi nous” Karolinai dar reikės užaugti... Neįmanoma “atrakinti” . šios muzikos grojant mokiniškai: yra dalykų, kuriuos nuo pradžių iki pabaigos tenka perleisti per save patį be jokių išlygų. Kitaip jie netenka pusės ir daugiau vidinės jėgos, kuri galėtų ir turėtų būti. 2011 m. rugsėjo 24 d., 11.00 val. 

Konkurso rezultatai

I premija - Karolina Juodelytė (Lietuva) II premija - Łukasz Mosur (Lenkija) III premija - Jakub Pankowiak (Lenkija) Diplomai: Yeonju-Sarah Kim (Pietų Korėja), Jacinta Bicane (Latvija), Dovilė Savickaitė (Lietuva) Specialusis prizas už geriausiai atliktus M.K.Čiurlionio kūrinius - Karolina Juodelytė (Lietuva) Specialusis prizas už geriausią specialiai konkursui parašyto lietuvių kompozitoriaus kūrinio atlikimą - Łukasz Mosur (Lenkija) Specialusis prizas už geriausią J.S.Bacho kūrinio atlikimą - Jakub Pankowiak (Lenkija)