Skaitiniai

M.K.Čiurlionio vargonininkų konkursas:

žvilgsnis iš šalies

Reikšmingas sutapimas: šiais metais, kai minime žymiojo mūsų kūrėjo 100-ąsias mirties metines, įvyko jau dvyliktasis tarptautinis M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas. Malonu, kad rugsėjo 14-23 dienomis jame varžėsi rekordiškai daug ir pianistų, ir vargonininkų. Išoriškai pianistų ir vargonininkų konkursus siejo naujas renginio simbolis – žuvėdros siluetas iš M.K.Čiurlionio “Jūros sonatos” Allegro, bet savo vidinėmis nuotaikomis, eiga ir rezultatais konkursai gerokai skyrėsi. Tarp 23 pirmo vargonininkų turo dalyvių - net septyni Lenkijos, penki Lietuvos, keturi Latvijos, po du Rusijos, Baltarusijos ir Pietų Korėjos pasiuntiniai, vienas Austrijos atstovas. Keliais naujais vardais, lyginant su praėjusiais konkursais, praturtėjusi vargonininkų žiuri, vadovaujama prof. Andrzejaus Chorosińskio (Lenkija), nugalėtojais pripažino lietuvę Karoliną Juodelytę (I premija ir net penki specialieji prizai) bei lenkus Łukaszą Mosurą (II premija ir prizas už geriausią specialiai konkursui parašyto lietuviško kūrinio atlikimą) ir Jakubą Pankowiaką (III premija ir prizas už geriausią J.S.Bacho kūrinio atlikimą). Diplomai atiteko korėjietei Yeonju-Sarah Kim, latvei Jacintai Bicanei ir lietuvei Dovilei Savickaitei. Nurimus aistroms ir išsisklaidžius ne vieną konkursantą lydėjusiai įtampai, maga pasidalinti kai kuriais pastebėjimais. Žvalgantis po archyvinę M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso medžiagą nesunku pastebėti, kad šį konkursą dažniausiai renkasi jauni, dar nepripažinti muzikantai - jame nedalyvavo nė vienas vargonininkas, jau iki tol spėjęs sužibėti pasaulinio garso varžytuvėse. Kita vertus, konkursas Lietuvoje kai kuriems iš jų kaip tik tapo sėkminga starto aikštele: 1999-ųjų I premijos laureatas čekas P.Kohoutas po metų triumfavo Musashino konkurse Japonijoje, korėjietis Dong Ill Shinas (1999 m., II premija) 2006-aisiais buvo įvertintas Šartro (Prancūzija) konkurso Grand Prix, charizmatiškąją 2003-ųjų M.K.Čiurlionio konkurso nugalėtoją belgę Els Biesemans fortūna globojo “Prahos pavasario” (Čekija, 2006) konkurse, o austras Matthiasas Maierhoferis (2003 m., II premija) 2007-aisiais pelnė pirmuosius laurus prestižiniame Niurnbergo (Vokietija) konkurse. Deja, nuosekliai išklausius tiek praėjusį, tiek ir šiųmetį M.K.Čiurlionio vargonininkų konkursus, kuriuos abu laimėjo Lietuvos atstovės, tikėtis panašaus tęsinio būtų perdėm optimistiška. Gal nebūsiu vienas manantis, kad tarp vargonininkų šiemet aiškaus lyderio nebuvo. Skirtinguose turuose sužibėdavo vis kiti atlikėjai, tačiau tai negarantavo, kad išvysime juos kitame etape. Ir priešingai, buvo tokių, kurie su savo nekintančia, nors kai kada ir ne itin patrauklia atlikimo konstanta nužygiavo iki pat finalo regalijų. Lietuviai šiame konkurse, net ir nepabrėžiant K.Juodelytės ir D.Savickaitės pasiekimų, gėdos nepadarė: kiekvienas atskleidė savo veidą, charakterį, išmanymą. Du iš mūsiškių - bendraamžiai studentai: šiemet Bakalauro studijas Kopenhagos (Danija) Karališkojoje muzikos akademijoje baigęs kaunietis Vaidas Alaunė ir LMTA ketvirto kurso studentė K.Juodelytė. Nors konkursas jiems susiklostė nevienodai, tačiau du turus sėkmingai grojusio V.Alaunės nepastebėti buvo neįmanoma, ypač ausį malonino labai stilingai pasirinktos registruotės. Natūraliai emocionalų jo muzikavimą gal kiek blaškė jaunatviškas nutrūktgalviškumas ir ne visuomet konkretus tušė. Gi K.Juodelytei pats pirmasis tarptautinis konkursas tapo tikra žvaigždžių valanda! Jos grojimas visuose turuose pasižymėjo tvarka ir stabilumu, iki kraštutinumų išpuoselėta agogika, itin profesionaliai suręstomis brandžiomis kūrinių registruotėmis. Nedrąsu būtų teigti, kad tai visu šimtu procentų savarankiškas pačios merginos darbas, bet įdėtos pastangos pasiteisino su kaupu, ypač konkurso finale: M.K.Čiurlionio Fuga b- moll buvo kone etaloninė, vientisa, sukaupta, F.Latėno “Švytėjimas” - skaidrus ir spindintis lyg krištolas, iš statiškų akordų sudėliotoje J.Tamulionio “Maldoje” registrais gražiai sukurtas kylančios ir atslūgstančios garso bangos vaizdinys. Bet iki finalinėje programoje skambėjusios O.Messiaeno meditacijos “Dievas tarp mūsų” Karolinai dar teks užaugti... Neįmanoma šios muzikos “atrakinti” į ją žvelgiant pedagogo akimis: yra dalykų, kuriuos nuo pradžios iki pabaigos tenka pajausti pačiam, antraip jie netenka pusės ar net daugiau vidinės jėgos. Bendrame kontekste solidžiai atrodė konkurso diplomante tapusi LMTA, Leipcigo ir Amsterdamo aukštųjų muzikos mokyklų absolventė D.Savickaitė, beje, M.K.Čiurlionio konkurse dalyvavusi jau trečią kartą. Jos patirtis, teorinės įvairių muzikos stilių žinios bei visą konkursą lydėjęs ryžtingas nusiteikimas, susikaupimas davė puikių vaisių: buvo akivaizdu, kad vargonai ir Dovilė - tai visuma, kurioje ne vargonai valdo žmogų, o žmogus - vargonus. Jau pirmajame ture jos atliekamų G.Böhmo Preliudo ir fugos C-dur bei J.S.Bacho antrosios Sonatos buvo galima klausytis su pasigėrėjimu, mėgaujantis organiška muzikos tėkme. Įtaigiai trečiajame ture ji perteikė V.Bartulio miniatiūrą “Mėnulio šviesa” - spėčiau, kad girdėjome vieną iš gražiausių pjesės “perskaitymų” per visą laiką, kai ji skamba konkurse (nuo 1999-ųjų). Kiek kontroversiška, neleidusi parodyti naujų, lig tol neatskleistų talento briaunų buvo Dovilės laisvoji programa, atlikta finale: pasirinkusi dar vieną J.S.Bacho kūrinį, Preliudą ir fugą e-moll, ji susisaistė griežtais barokiniais kanonais, tarsi nenorėdama įsileisti klausytojo į sielą. Dar dvi konkurse dalyvavusios lietuvaitės - LMTA absolventės Agnė Petruškevičiūtė ir Indrė Gerikaitė. Išradinga ir muzikali, ne kartą turėjusi progų muzikuoti išlikusiais istoriniais instrumentais Olandijoje, A.Petruškevičiūtė vis dėlto sunkiai kovojo su kietoka Filharmonijos vargonų traktūra, o iš tos kovos, taip pat ir dėl sceninės ištvermės trūkumo radosi interpretacinių nelygumų. I.Gerikaitė, didesnę kūrybinio gyvenimo dalį leidžianti prie tikrųjų vargonų kompiuterinio simuliatoriaus, grodama Filharmonijoje patyrė daug fizinių nepatogumų. Nors abu pirmuosius konkurso turus Indrė muzikavo itin susikaupusi, tačiau kartu ir susigūžusi, įsitempusi, lyg “užsidariusi”. Matyt, dedamos pastangos ir konkursinė aplinka neleido jai iki galo atsiskleisti. Įdomiai ir kiek netikėtai susiklostė savotiškos latvių vargonininkių tarpusavio varžybos. Šiemet Latvijos muzikos akademiją baigusi Lienė Andreta Kalnciema - bene tituluočiausia šiųmečio M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso viešnia, ji yra tarptautinio P.Ebeno konkurso I premijos laureatė (Čekija, 2010 m.). Paradoksalu, tačiau stipriu emocionalumu grindžiamas virtuoziškumas, įtaigios ir kūrybiškos traktuotės, žavėjusios antrajame ture, L.A.Kalnciemai neatkėlė finalo vartų: šią vargonininkę gan grubiu, rėksmingu, o neretai ir nešvariu grojimu nurungė kolegė - konkurso diplomantė J.Bicanė. Panašumų būtų galima rasti ir lyginant konkursinius dviejų korėjiečių pasirodymus. Stabilumu, tačiau kartu ir migdančiu objektyvumu, tiesmuka bet kurio stiliaus kūrinių plėtote išsiskyrusi Yeonju-Sarah Kim kilo iki pat finalo, o žaižaruojančiu gyvybingumu, pedalinės technikos precizika bei nevaržomai greitais tempais suintrigavusiai Hyo-Jong Kim konkursas pirmuoju turu ir baigėsi. Pirmąkart M.K.Čiurlionio konkurse dalyvavo toks gausus būrys stiprių lenkų vargonininkų. Be jau minėtų finalininkų Ł.Mosuro ir J.Pankowiako, verta prisiminti ir solidų, tvirtą bei technišką Jarosławo Tarnawskio grojimą, ypač antrajame ture. Jam puikiai pavyko išspręsti ir gan sudėtingą, ne visiems vienodai gerai paklususią užduotį - racionaliai sudaryti romantinio F.Liszto Preliudo ir fugos BACH tema registruotę neobarokiniais Filharmonijos vargonais. Žiuri pirmininko auklėtinis Ł.Mosuras pakankamai lygiai ir užtikrintai grojo visuose turuose, o trys dalys iš Ch.M.Widoro Simfonijos Nr. 6 konkurso finale tapo išties sėkminga viso jo pasirodymo kulminacija. Neabejotina menine fantazija, laisve prie instrumento ir puikia orientacija atsiskleidė J.Pankowiakas, nors jo repertuare ryškiai jautėsi, kuri muzika ir kurie autoriai atlikėjui yra artimesni. Džiugu, kad į tų artimesniųjų ratą pateko ir V.Barkausko pjesė “Inspiracija”. Apžvelgus kūrybinę vargonininkų konkurso dalį, tenka dar stabtelėti ir ties renginio virtuve. Šiemet konkursą pirmąsyk organizavo naujas rengėjas - Tarptautinių kultūros programų centras. Norėjosi gero, gražaus rezultato, tačiau ir šen, ir ten kyšojo daug “baltų siūlų”... Visų pirma, jokios kritikos neatlaiko tik antrąją konkurso dieną viešai pasirodęs vargonininkų konkurso bukletas: išties dailiai apipavidalintame leidinyje, deja, apstu klaidų, liudijančių ir neatidumą, ir konteksto neišmanymą. Svarbiam tarptautiniam renginiui nedera ir žiuri nariams skirtų vėliavėlių painiava: jau neminint Lenkijos bei Vokietijos, pradžioje net dvi iš trijų Lietuvos vėliavėlių buvo ant stovelių maunamos aukštyn kojomis, o olandų profesorius pirmąją konkurso dieną dirbo su Rusijos vėliava. Ne vienam konkurso dalyviui iš svečios šalies buvo staigmena, kad asistentai, vartantys natų puslapius ir jungiantys registrus, - LMTA Vargonų ir klavesino katedros dėstytojai. Intencija (beje, nepakitusi nuo praeito konkurso) lyg ir aiški: šių žmonių patirtis turėjo garantuoti sklandų ir kokybišką darbą. Vis dėlto, galvojant apie profesūros statusą, tokia veikla nėra labai solidi. Kita vertus, saviškių auklėtinių globa repeticijų ir net konkurso perklausų metu - gerokai su etika (kitų dalyvių atžvilgiu) prasilenkiantis dalykas. O dar, lyg tyčia, per užsieniečių pasirodymus nepavyko išvengti asistavimo klaidų. Norom nenorom mintys vis užkliūva už dar vieno reiškinio, tapusio lyg ir vargonininkų konkurso vizitine kortele: dalyviai, liekantys finalo užribyje, konkurso žiuri jau nebeįdomūs, jie, skirtingai nuo pianistų konkurso, niekuomet nėra pažymimi jokiais prizais. Ar tikrai Vilniaus konkursas tarptautinei vargonininkų bendruomenei nori paskleisti žinią, kad talentas, nepatekęs į finalą - tai joks talentas? Juk ne tiek daug muzikų apdovanoti geležiniais nervais ar absoliučiai nepriekaištinga technika. Kitiems taip pat pasitaiko nušvitimų, kai ilgai ruoštas ir išmylėtas kūrinys ima ir suskamba kone idealiai. Matyt, nebėra kam to pastebėti: ištikęs kriterijų badas neįtikimu būdu prasiskverbė į svarbiausią mums patiems tarptautinį renginį. Ar tai nėra dar viena priežastis, kad į M.K.Čiurlionio vargonininkų konkursą važiuoja vien artimiausi kaimynai?