© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Dr. Balys Vaitkus, 2007
Rodos, netrukdžiau savo mokiniams
tobulėti. Pokalbis su L.Digriu
Tie, kurie atidžiau seka Lietuvos kultūrinį gyvenimą,
negali nepastebėti netolygios jo plėtotės. Laiko bangos iš
bendro srauto iškelia vienus reiškinius ir įvykius, kitus gi
palikdamos šešėly. Tam tikroje nuošalėje yra šiuo metu
atsidūręs ir vargonų pasaulis. Tuo tarpu, vargonininkų
širdis jau virpina ateinanti sukaktis: vasario 11 dieną
sueis 45-eri, kai tuometinėje Lietuvos Konservatorijoje
buvo atkurta vargonų klasė.
Ta proga ryžausi kalbinti pagrindinį šio įvykio
“kaltininką” - profesorių L.Digrį. Profesorius nuo 1995-
ųjų nebevadovauja Vargonų ir klavesino katedrai, o nuo
2001-ųjų visai nebedirba LMTA, todėl, matyt, jis jau
galėtų kiek iš šono apžvelgti situaciją, išsakyti savo
nuomonę, nuogąstavimus. Bent jau to tikėjausi,
ruošdamasis pašnekesiui. Tačiau profesorius liko
ištikimas sau ir visų kiek nepatogių klausimų
pajuokaudamas ar tiesiog pasukdamas pokalbį kita
linkme diskretiškai išvengė. Tad išsamių memuarų dar
teks palaukti...
- Ar susidūrėte su sunkumais, 60-ųjų pradžioje
paskelbęs apie tuometėje Lietuvos
Konservatorijoje atkuriamą vargonų klasę?
- Visų pirma, 1962-aisiais, kai atsidarė klasė,
Konservatorijoje nebuvo nė vienų veikiančių vargonų:
turėjom fisharmoniją didumo sulig masyviu rašomuoju
stalu, dviejų manualų su pedalais, devynių registrų -
šiuo metu ji saugoma Teatro ir muzikos muziejuje
Vilniuje. Kad ją gautume, daviau pirmąjį savo gyvenime
kyšį. Jos nebuvo įmanoma įnešti ar išnešti per duris -
keldavo per langą... Tuo metu tai buvo vienintelė
galimybė mokytis groti rankų ir kojų klaviatūromis -
manualais ir pedalais. Neverta, matyt, šnekėti apie garso
“ataką”, klaviatūros pojūčius, neturinčius nieko bendro
su vargonais. Galit įsivaizduoti, kokios grojimo kokybės
buvo galima siekti tokiu instrumentu.
Mūsų klasė tuometinėje Konservatorijoje buvo tokio
dydžio, kad, pakvietus komisiją į pirmąjį egzaminą tų
metų pavasarį, galėjom pasodinti vienintelę profesorę
A.Dvarionienę: daugiau kėdžių nebuvo kur pastatyti -
likusioji komisijos dalis stovėjo it autobuse “piko”
valandom. (Mokyklos vadovybė po to iškart, be jokio
prašymo skyrė šiek tiek didesnę auditoriją.)
Kiek vėliau prasidėjo Didžiosios salės stovėjusių
W.Biernadskio firmos pneumatinių vargonų remontas.
Jie buvo atkelti Konservatorijon iš vienos uždarytos
Vilniaus bažnyčios ir visiškai neveikė. Atvažiavo du
L.Roizmano (Maskvos konservatorijos profesorius,
L.Digrio aspirantūros vadovas - B.V. past.)
rekomenduoti “inžinieriai”, bet po jų atlikto remonto
mūsų konservatorijos komisija atsisakė darbus priimti.
Instrumentą prikėlė iš Estijos pakviesti meistrai.
Pirmųjų įspūdžių pagauti tuometiniai jaunieji
vargonininkai įsigudrindavo likti pavargonuoti salėje
pernakt! Tačiau ir tas pneumatinis instrumentas buvo
tolimas nuo profesionalių reikalavimų - juos jau kur kas
labiau atitiko 1964-ųjų rugsėjį pastatyti nauji vokiški
A.Schuke’s firmos dvylikos balsų vargonai.
Tad pirmieji metai instrumentų požiūriu buvo visiška
saviveikla. Iš kitos pusės, turiu pasakyti, jog daug
saviveiklos buvo ir mano mokyme, todėl, kad baigiau
Maskvos konservatoriją, kurioje vargonų specialybės
dėstymas neturėjo jokio sąlyčio su europietiškąja
tradicija. Konservatorijos vargonų klasę baigiau pas
A.Gedikę, kurio pagrindinis reikalavimas buvo: “tik
neskubėk!” Mano aspirantūros profesorius L.Roizmanas
buvo labai apsiskaitęs, tačiau to tikrai nepakako
profesionaliam grojimo vargonais meno dėstymui.
- Išeitų, kad pradžioje daug ką darėt vien tik
intuityviai?
- Anaiptol! Žinojau, kad man trūksta profesionalumo.
Dėl to, sulaukus atvažiuojančių užsienio solistų,
sėdėdavau visose jų repeticijose (tuomet, kai vargonai
buvo pastatyti Filharmonijoje bei Vilniaus Paveikslų
galerijoje, dabartinėje Arkikatedroje). Stebėdavau, kaip
jie rengiasi koncertams, ruošia registruotes. Užsimezgus
draugiškam kontaktui, klausdavau, kodėl daro vienaip ar
kitaip. O lemiamas lūžis, iš esmės pakeitęs mano
muzikinę pasaulėjautą, aišku, įvyko Prahoje (dvi
stažuotės pas Prahos Mūzų menų akademijos vargonų
profesorių J.Reinbergerį 1969 ir 1976 metais - B.V.
past.).
- Ar galėtume teigti, kad baigusieji Jūsų vargonų
klasę iki 1969-ųjų natūraliai tapo rusiškosios
mokyklos tęsėjais?
- Na, šito nesakyčiau apie Bernardą Vasiliauską - jis
sugebėjo išlaikyti ryšį su lietuviškąja bažnytine tradicija.
O kitiems teko vėliau savarankiškai “užtaisinėti
spragas”, kai atsirado galimybės išvažiuoti vasaros
kursams į tuometinių sovietinio bloko šalių vargonų
centrus - Prahą, Leipcigą.
- Toks įspūdis, kad mokyklos buvimas tarsi
susiveda į techninius dalykus...
- Ne, ne vien techniniai! Tai bendrasis muzikinis
raštingumas. Tarkim, registruotės sudarymas iš pianisto
pozicijų, fugos traktavimas kaip melodijos ir “antraeilių”
balsų, paskirstant juos per skirtingus manualus... O
svarbiausia - tai, kad rusiška mokykla vargonus
traktuoja kaip koncertinį instrumentą, tuo tarpu visa
Europos vargonų muzika gimė ir klestėjo bažnyčiose.
- Tad Jūsų darbo kokybė po Prahos ryškiai
pasikeitė?
- Taip, labai. Antrąjį kartą važiavau Prahon jau
trumpesniam laikui, bet buvau jau iš anksto pasiruošęs,
gaidose susižymėjęs šimtus klausimų. Tai man buvo kaip
pasitikrinimas, ar teisingu keliu ėjau po pirmosios
stažuotės, ar sugebėjau įsisavinti man naujas idėjas.
Profesorius J.Reinbergeris buvo išties neeilinė
asmenybė. Jo muzikinę pasaulėžiūrą suformavo dvi
labai skirtingos mokyklos: vokiškoji (Leipcigo Šv. Tomo
bažnyčios kantoriaus K.Straube‘s) ir prancūziškoji
(Paryžiaus konservatorijos profesoriaus M.Dupré).
Dėstydamas jis visuomet pateikdavo kelis įmanomus
variantus ir paaiškindavo, iš kur jie kilę. Tai nebuvo
savos nuomonės stoka, o plataus muzikinio ir gilaus
kultūrinio akiračio pavyzdys.
Pats tas laikmetis po 1968-ųjų Prahos sukilimo buvo
labai įdomus ir jaudinantis. Man pavyko (iš dalies, ir
prof. Reinbergerio dėka) “atsikabinti” nuo Maskvos man
priskirtos “vertėjos”, tad galėjau iš arti matyti daug
įvykių, juos fiksuoti filmavimo juostelėje (deja, jos
parsivežti nepavyko...).
- Tai, vis dėlto, ar pavyko sukurti lietuviškąją
vargonavimo mokyklą, ar taip ir likom kažkur
pusiaukelėje?
- Manau, kad kai kuriais aspektais pavyko. Tačiau ir
dabartinės Vakarų Europos mokyklose yra dalykų, kurie
man atrodo ginčytini. Pavyzdžiui, manęs nežavi šiuo
metu populiarus “muziejinis” grojimas. Dažnai senieji
instrumentai ar jų kopijos teikia daug fizinių
nepatogumų jais grojant. Tuomet negali taip susikaupti
ties atliekamu kūriniu, nukenčia meniniai aspektai.
Koncertas - tai juk nėra eksponatas muziejuje; jei
atlikėjai tarp savęs nesiskirtų, tiek daug jų nė nereikėtų -
užtektų vieno! Kiekvienas juk groja kitaip, suteikia
kūriniui savos, naujos gyvybės. Arba štai - konkursų
metu tekdavo girdėti nuomones, kad būtina
beatodairiškai vykdyti autorinius registruotės
nurodymus grojant bet kuriuo instrumentu - tai toli
gražu ne visuomet įmanoma, o gal kai kuriais atvejais -
ir neverta.
Kita vertus, aš pats dirbdamas toliau mokiausi ir, atrodo,
netrukdžiau savo mokiniams tobulėti, eiti savo keliu.
Dažnai aiškindamas jiems savo požiūrį siekdavau, kad
jie bandytų užginčyti, įrodyti savąjį, įtikinti mane, o
vėliau ir kitus savo klausytojus. Man tikrai nepriimtinas
tas dėstymo būdas: “aš pasakiau, o tu, būk malonus, -
klausyk ir vykdyk”. Nors visada ieškojau geriausio
varianto viename ar kitame kūrinyje - jį galėdavau
parodyti, paaiškinti kaip pats jaučiu. Man visada
imponuoja, kai muzika teka natūraliai. Ne vienąkart teko
klausyti žymių atlikėjų - kai kurie mano mokiniai grojo
tikrai geriau!
- Ką savo virš 40 metų trukusioje pedagoginėje
veikloje (profesorius iškart tikslina: 41-erius!)
laikytumėte didžiausiomis sėkmėmis ir -
priešingai - didžiausiomis nesėkmėmis?
- Mane yra nuvylęs ne vienas mokinių, kurie,
susiformavę kaip atlikėjai, naujų darbų, naujų kūrinių
imdavosi tik tuo atveju, jei “ant nosies” būdavo
koncertas. O paskui - ne groja, o “liurlina”... Kaip
pedagogas sugebėjau juos privesti iki tam tikro lygio, o
tie, kurie savo sugebėjimų nepuoselėja, smunka žemyn.
Čia viena mano nesėkmių: nepavyko pasiekti, kad visi
išliktų pakankamame lygyje. Sėkmė, kad yra tokių, kurie
eina į priekį. Dar prie nesėkmių priskirčiau tuos atvejus,
kai talentingi žmonės nerado sau pritaikymo Lietuvoje.
- Šiais laikais dar yra jaunimo, studijuojančio
vargonus, siekiančio puoselėti lietuviškąją
vargonavimo tradiciją. Kaip Jums atrodo,
kokios tų jaunų žmonių perspektyvos? Ar sunku
būti vargonininku Lietuvoje?
- Vargonininkams įsidarbinti Lietuvoje, apskritai, nėra
lengva. Jų atlikėjiška veikla ne visada sulaukia
palaikymo. Koncertuoti užsienyje neretai kviečiama
mainų pagrindu. Sėkmingai įsidarbinti vargonininku,
mano galva, - tai turėti tokią vietą, kurioje pats galėtum
organizuoti muzikinę veiklą.
- Grįžtant prie Jūsų pedagoginės veiklos: kaip
manot, kokiomis savybėmis privalo pasižymėti
žmogus, mokantis kitus vargonuoti?
- Pirmiausia, būti sąžiningu ir to, ko reikalauji iš
studentų, iš savęs reikalauti dvigubai. Tai liečia ir
tikslumą darbe, ir punktualumą.
Antra, būtinas mokėjimas įsijausti į mokinio ar studento
psichologiją, pajusti, ką žmogus pajėgus suprasti, kaip
jam paaiškinti, kad suprastų. Man atrodo, kad, iš esmės,
man neblogai sekdavosi, nes aš stengdavausi suvokti ir
pajausti, kurioje vietoje mano teikiamos žinios
nebepasiekia adresato. Tai - vienas iš svarbiausių
pedagoginio darbo elementų.
Taip pat būtinas geras tarpusavio supratimas: jei nori
gauti žinių, turi trokšti jas priimti. Ateidamas į paskaitą
studentas turėtų ne dėstytojui daryti malonę, o būti
pasiruošęs intensyviam darbui.
Kita vertus, dirbdamas sąmoningai leidau skirstyti savo
laiką pagal studijuojančiųjų pastangas ir gabumus. Taip
stengdavausi negaišti veltui energijos jos
nepriimančiam, o geriau atiduoti ją vertesniam,
talentingesniam. Šiuo atžvilgiu mane, tikriausiai, būtų
galima apkaltinti šiokiu tokiu “nesąžiningumu”. Tiesa,
jaunystėje esu vedęs pamoką, trukusią maždaug 7 - 8
valandas!..
Esu įsitikinęs, kad studentus reikia mokyti ne “kaip
reikia groti”, o kodėl reikia ar galima groti vienaip ar
kitaip. Studentas turi suvokti priežastis, o ne
mechaniškai atlikti dėstytojo reikalavimus.
- Garsėjot kaip nepaprastai griežtas mokytojas!
Ar Jums rūpėdavo, kuo gyvena vienas ar kitas
Jūsų mokinys?
- Rūpėjo! Stengdavausi žinoti, kaip studentai gyvena, ar
jų nekamuoja nepritekliai, atsižvelgdavau į rimtus
fizinius negalavimus. O, štai, priežastis, dėl kurios
studentas galėdavo visuomet praleisti mano pamoką -
tai jo paskirtas pasimatymas... Kartą nutiko ir visai
kuriozinis dalykas: studentė paskambino ir pasakė, jog
negalės sutartu laiku ateiti pamokon, nes... ką tik
pagimdė dukrą!
- Dar keletas minčių apie esminius dalykus. Kaip
manote, kiek svarbus kuriant vargonų klasę ir
mokyklą buvo prieškario tradicijos išlaikymas?
- Deja, minimu laiku, pokario metais, žmonės buvo arba
pasitraukę į Vakarus (J.Žukas, Z.Nomeika), arba sužaloti
režimo... Kompozitorius ir vargonininkas
Z.Aleksandravičius gyveno labai uždarą gyvenimą - su
juo taip ir neteko asmeniškai susitikti. Tad nebuvo su
kuo bendrauti, iš ko perimti bent dalį tos patirties.
Iš kitos pusės, sovietmetis kultūroje buvo ryškiai
nuspalvintas rusiškojo šovinizmo: Maskvos
konservatorija - pati geriausia, jos auklėtiniai - patys
stipriausi. Buvau gerokai to pripumpuotas. Ko gero,
1964-aisiais Leipcige vykęs J.S.Bacho konkursas buvo
pirmasis ženklas, privertęs pasverti Maskvoje įgytas
žinias (konkurso metu “išlėkiau” po pirmojo turo). O jau
1969-aisiais Prahoje, apsilankęs kone visuose
tarptautinio muzikos festivalio “Prahos pavasaris”
koncertuose, tarp jų - su pianistais Marta Argerich,
A.Rubinšteinu, dirigentu H. von Karajanu (su Berlyno
Filharmonijos orkestru), smuikininku Y.Menuchinu ir
kt., suvokiau, koks milžiniškas skirtumas yra tarp to, kas
vyko Sovietų sąjungoje, ir to, kas vyksta Vakarų
pasauly!..
- Kurdamas vargonų klasę Jūs - tuomet jaunas
žmogus - turėjot savo vizijas, kėlėte sau tikslus.
Ar metams bėgant gyvenimas Jūsų vizijas
smarkiai pakoregavo?
- Čia man svarbūs du dalykai. Aš labai norėjau tapti
aukščiausios kategorijos gastroliuojančiu vargonininku.
Deja, tik pedagoginė veikla galėjo būti pragyvenimo
šaltiniu. Bet, jei tekdavo kažką aukoti, aukodavau
pedagoginį darbą. Tuo metu mano vizijos buvo gana
egocentriškos. Vėliau gyvenimas koregavo: jos
pasiteisino tik maža dalimi.
Jaunystėje tikėjausi įgyvendinti idėjas, kilusias tuomet,
kai nė nesvajojau būti vargonininku: rengti koncertinius
- poetinius ciklus, derinant, tarkim, F.Chopiną ir
A.Mickevičių, L. van Beethoveną ir W.Shakespeare’ą;
J.S.Bachą ir Dantę... Tai galėjo tapti tarsi muzikiniais
salonais. Dalinai ši mintis buvo realizuota Muzikos
akademijos Vargonų salėje surengus ciklą su
B.Grincevičiūte. Esu savo idėjas siūlęs ir ankstesniems
Filharmonijos vadovams.
Susikūrusi LMTA Vargonų ir klavesino katedra tapo
man net ne vizija, o tiesiog savu vaiku. Deja, daug ką
pagadino pašliję asmeniniai santykiai su kai kuriais
kolegomis...
Kita vertus, gyvenimas kai kada pranoksta ir lakiausias
vizijas! Turiu, pirmiausiai, omeny Religinės muzikos
centro organizuojamą muzikinį gyvenimą Šv. Kazimiero
bažnyčioje. Jei man kas prieš 15 metų, kai pradėjau šią
veiklą, būtų pasakęs, kad čia stovės naujas puikus
instrumentas, o Centras galės atlikėjams mokėti
honorarus, - nebūčiau tuo patikėjęs!..