Skaitiniai

Vargonų paminklosauga nepriklausomoje

Lietuvoje

Nepriklausomybės metais Lietuvos vargonų paminklosaugos ir restauravimo sąlygos iš esmės pakito. Pirmiausia atsirado galimybė laisvai bendradarbiauti su kolegomis visose šalyse, aktyviai dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje. Pasikeitė ir gamybos sąlygos. Pagrindinį sovietmečio rūpestį - medžiagų tiekimą ir jų išvogimą - pakeitė rūpestis gauti užsakymą. Iki šiol tebelieka nesutvarkyta vargonų paminklosaugos sistema. Paminklinių vargonų registras rengiamas jau keliolika metų, tačiau dar daug vargonų į sąrašus dar neįtraukti. Vargonų paveldo apsauga iki šiol nėra efektyvi, nes Kultūros paveldo departamento sistemoje faktiškai nėra kompetentingų vargonų paminklosaugininkų. Paminklosaugoje tebevyrauja tam tikras “architektocentrizmas”, dažnai apsiribojama vargonų fasado vertinimais ir apsauga. Tebelaikoma, kad vargonų meniškai vertingas, architektūriškai su interjeru susijęs fasadas yra pagrindinis paminklosaugininkų dėmesio objektas. Laikoma, kad instrumentas yra tarsi antrinis dalykas, kuris gali būti, bet be kurio galima ir apseiti. Būta pastangų atsakomybės už instrumento apsaugą atsikratyti, įrodinėta, kad vargonų instrumentas apskritai yra ne paminklosaugininkų, o muzikantų reikalas. Tuo tarpu vargonų paminklosaugos principai iš esmės niekuo nesiskirai nuo bet kurio kito paveldo, dailės ar net archeologijos, paminklotvarkos principų. Panaši būklė buvo Europoje iki pat XX a. pr., kuomet Albertas Schweitzeris atkreipė dėmesį į paminklinę vargonų vertę ir pradėjo formuluoti vargonų paminklosaugos principus. Vakarų paminklosaugininkų požiūriu vargonai yra nedalomas vienetas, muzikos instrumentas, kurio viena, matomoji pusė, vargonų fasadas (prospektas) yra vertinga ir kaip dailės kūrinys. Vargonai yra gana sudėtingas dirbinys, kuriame į vieną nedalomą vienetą sujungti kelių meno rūšių elementai, jie, ne gana to, dar turi ir funkcionuoti. Todėl, nors tiek prospektas, tiek ir bet kuri kita vargonų dalis, pvz., klaviatūra, dumplės, ar vienas registras ir net vamzdis gali turėti ir savarankišką vertę ir būti išskirtiniu paminklosaugos objektu, tačiau bet kuris vargonų restauravimo klausimas gali būti sprendžiamas tik kompleksiškai. Atsainus požiūris į vargonus turi Lietuvoje gana senas tradicijas. Tuo galima įsitikinti vartant senuosius bažnyčių inventorius. Prioritetas vargonų prospektams iki šiol tebeatiduodamas ir kitose valstybėse, kuriose dėl sovietų okupacinio režimo buvo nutraukta normali europinės visuomenės kultūrinė ir intelektualinė raida. Į vargonus, kaip į paprastą, vartojimui skirtą praktišką daiktą tebežiūri ir dauguma vargonų savininkų, vargonų meistrų ir vargonininkų, net ir turinčių akademinį išsilavinimą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius ir Vakarų Europoje požiūriai į istorinius vargonus kito. Jei anksčiau vargonininkai laikė leistinu dalyku instrumentą pritaikyti prie savo poreikių, tai dabar išsilavinęs atlikėjas turi turėti tiek repertuarą, tiek ir grojimo techniką, leidžiančią ne vien prisitaikyti prie istorinio instrumento, bet ir atskleisti jo grožį. Laikoma, blogų vargonų nėra, yra tik blogi vargonininkai. Labai sugriežtėjo vargonų restauravimo reikalavimai. Vertingais ir saugotinais elementais tapo ne tik vamzdynas, intonavimo ir derinimo būdas, bet ir oro pūtimo sistema, mechanika, su jų būdingomis savybėmis bei netobulumais. Nugalėti atsilikimą tegalima aktyviai ir įvairiapusiškai bendraujant su kitų šalių vargonų ir paminklosaugos sferų žmonėmis. Tačiau bent jau Nepriklausomybės pradžioje būta nemaža nesusipratimų. Greta tikrų specialistų ir savo dalykų žinovų, pasirodė ir abejotinos kompetencijos žmonių, savose šalyse nei paminklosaugos, nei kitose srityse niekuo nepasižymėjusių. Prisistatydami, ar kieno nors pristatomi kaip “žymūs”, “garsūs” specialistai, jie gerokai sudrumstė protus. Žinoma, gali kilti klausimas, kas pas mus yra tas ekspertas, kuris gali vertinti užsienio ekspertus. Tačiau mūsų laikais tai anaiptol nėra sunkus uždavinys. Yra internetas, kuriame apie kiekvieną bent kiek iškilesnę asmenybę galima rasti informacijos. Visai nesunku sužinoti, kokią vietą kas užima savosios šalies paminklosaugos sistemoje. Gan paprasčiausiai paskambinti telefonu į bet kurios šalies paminklosaugos įstaigą arba vyriausiam vargonų ekspertui. Galų gale, pačiam reikia stengtis išmanyti, susidaryti savo nuomonę. Būdinga, kad abejotinos kompetencijos ekspertai vengia tiesioginių, atvirų diskusijų. Dabar Lietuvoje svarbiausias šios srities darbas - Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios A.G.Casparinio vargonų restauravimas. Šių vargonų restauravimo programa apima ne vien tiesiogiai patį restauravimą, bet ir su juo susijusį mokslinį darbą bei tam tikrą visuomeninę veiklą. Vykdant šį projektą bendradarbiaujama su Geteborgo universiteto vargonų meno centru - GOArt‘u. Du vargonų paminklosaugininkai Alvydas Šeduikis ir Girėnas Povilionis, gavę Švedijos kultūrinių institucijų stipendijas, tobulino savo žinias vargonų paminklosaugos srityje. Keli vargonininkai taip pat turėjo galimybės tobulintis Švedijoje, o po to ir toliau. Projekto dėka Lietuvos vardą sužinojo ir dabar čia nuolat lankosi pripažinti vargonų autoritetai iš Švedijos, Vokietijos, Austrijos, Italijos, Latvijos, JAV. Vyksta tarptautinės konferencijos vargonų paminklosaugos klausimais, o europinė TrueSound programa į istorinių vargonų tyrinėjimo klausimus įtraukė ir stiprias kelių Europos universitetų fizikų pajėgas. Visa tai turėtų sudaryti bendro reiklumo atmosferą, kuri padėtų mūsų vargonų paminklosaugai ir paminklotvarkai nugalėti atsilikimą.