© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Rimantas Gučas, 2005
Vargonų paminklosauga nepriklausomoje
Lietuvoje
Nepriklausomybės metais Lietuvos vargonų
paminklosaugos ir restauravimo sąlygos iš esmės pakito.
Pirmiausia atsirado galimybė laisvai bendradarbiauti su
kolegomis visose šalyse, aktyviai dalyvauti tarptautinių
organizacijų veikloje. Pasikeitė ir gamybos sąlygos.
Pagrindinį sovietmečio rūpestį - medžiagų tiekimą ir jų
išvogimą - pakeitė rūpestis gauti užsakymą. Iki šiol
tebelieka nesutvarkyta vargonų paminklosaugos
sistema. Paminklinių vargonų registras rengiamas jau
keliolika metų, tačiau dar daug vargonų į sąrašus dar
neįtraukti.
Vargonų paveldo apsauga iki šiol nėra efektyvi, nes
Kultūros paveldo departamento sistemoje faktiškai nėra
kompetentingų vargonų paminklosaugininkų.
Paminklosaugoje tebevyrauja tam tikras
“architektocentrizmas”, dažnai apsiribojama vargonų
fasado vertinimais ir apsauga. Tebelaikoma, kad
vargonų meniškai vertingas, architektūriškai su interjeru
susijęs fasadas yra pagrindinis paminklosaugininkų
dėmesio objektas. Laikoma, kad instrumentas yra tarsi
antrinis dalykas, kuris gali būti, bet be kurio galima ir
apseiti. Būta pastangų atsakomybės už instrumento
apsaugą atsikratyti, įrodinėta, kad vargonų instrumentas
apskritai yra ne paminklosaugininkų, o muzikantų
reikalas. Tuo tarpu vargonų paminklosaugos principai iš
esmės niekuo nesiskirai nuo bet kurio kito paveldo,
dailės ar net archeologijos, paminklotvarkos principų.
Panaši būklė buvo Europoje iki pat XX a. pr., kuomet
Albertas Schweitzeris atkreipė dėmesį į paminklinę
vargonų vertę ir pradėjo formuluoti vargonų
paminklosaugos principus.
Vakarų paminklosaugininkų požiūriu vargonai yra
nedalomas vienetas, muzikos instrumentas, kurio viena,
matomoji pusė, vargonų fasadas (prospektas) yra
vertinga ir kaip dailės kūrinys. Vargonai yra gana
sudėtingas dirbinys, kuriame į vieną nedalomą vienetą
sujungti kelių meno rūšių elementai, jie, ne gana to, dar
turi ir funkcionuoti. Todėl, nors tiek prospektas, tiek ir
bet kuri kita vargonų dalis, pvz., klaviatūra, dumplės, ar
vienas registras ir net vamzdis gali turėti ir savarankišką
vertę ir būti išskirtiniu paminklosaugos objektu, tačiau
bet kuris vargonų restauravimo klausimas gali būti
sprendžiamas tik kompleksiškai.
Atsainus požiūris į vargonus turi Lietuvoje gana senas
tradicijas. Tuo galima įsitikinti vartant senuosius
bažnyčių inventorius. Prioritetas vargonų prospektams
iki šiol tebeatiduodamas ir kitose valstybėse, kuriose dėl
sovietų okupacinio režimo buvo nutraukta normali
europinės visuomenės kultūrinė ir intelektualinė raida. Į
vargonus, kaip į paprastą, vartojimui skirtą praktišką
daiktą tebežiūri ir dauguma vargonų savininkų, vargonų
meistrų ir vargonininkų, net ir turinčių akademinį
išsilavinimą.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius ir Vakarų Europoje
požiūriai į istorinius vargonus kito. Jei anksčiau
vargonininkai laikė leistinu dalyku instrumentą
pritaikyti prie savo poreikių, tai dabar išsilavinęs
atlikėjas turi turėti tiek repertuarą, tiek ir grojimo
techniką, leidžiančią ne vien prisitaikyti prie istorinio
instrumento, bet ir atskleisti jo grožį. Laikoma, blogų
vargonų nėra, yra tik blogi vargonininkai.
Labai sugriežtėjo vargonų restauravimo reikalavimai.
Vertingais ir saugotinais elementais tapo ne tik
vamzdynas, intonavimo ir derinimo būdas, bet ir oro
pūtimo sistema, mechanika, su jų būdingomis
savybėmis bei netobulumais.
Nugalėti atsilikimą tegalima aktyviai ir įvairiapusiškai
bendraujant su kitų šalių vargonų ir paminklosaugos
sferų žmonėmis. Tačiau bent jau Nepriklausomybės
pradžioje būta nemaža nesusipratimų. Greta tikrų
specialistų ir savo dalykų žinovų, pasirodė ir abejotinos
kompetencijos žmonių, savose šalyse nei
paminklosaugos, nei kitose srityse niekuo
nepasižymėjusių. Prisistatydami, ar kieno nors
pristatomi kaip “žymūs”, “garsūs” specialistai, jie gerokai
sudrumstė protus.
Žinoma, gali kilti klausimas, kas pas mus yra tas
ekspertas, kuris gali vertinti užsienio ekspertus. Tačiau
mūsų laikais tai anaiptol nėra sunkus uždavinys. Yra
internetas, kuriame apie kiekvieną bent kiek iškilesnę
asmenybę galima rasti informacijos. Visai nesunku
sužinoti, kokią vietą kas užima savosios šalies
paminklosaugos sistemoje. Gan paprasčiausiai
paskambinti telefonu į bet kurios šalies paminklosaugos
įstaigą arba vyriausiam vargonų ekspertui. Galų gale,
pačiam reikia stengtis išmanyti, susidaryti savo
nuomonę. Būdinga, kad abejotinos kompetencijos
ekspertai vengia tiesioginių, atvirų diskusijų.
Dabar Lietuvoje svarbiausias šios srities darbas -
Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios A.G.Casparinio
vargonų restauravimas. Šių vargonų restauravimo
programa apima ne vien tiesiogiai patį restauravimą, bet
ir su juo susijusį mokslinį darbą bei tam tikrą
visuomeninę veiklą. Vykdant šį projektą
bendradarbiaujama su Geteborgo universiteto vargonų
meno centru - GOArt‘u. Du vargonų
paminklosaugininkai Alvydas Šeduikis ir Girėnas
Povilionis, gavę Švedijos kultūrinių institucijų
stipendijas, tobulino savo žinias vargonų
paminklosaugos srityje. Keli vargonininkai taip pat
turėjo galimybės tobulintis Švedijoje, o po to ir toliau.
Projekto dėka Lietuvos vardą sužinojo ir dabar čia
nuolat lankosi pripažinti vargonų autoritetai iš Švedijos,
Vokietijos, Austrijos, Italijos, Latvijos, JAV. Vyksta
tarptautinės konferencijos vargonų paminklosaugos
klausimais, o europinė TrueSound programa į istorinių
vargonų tyrinėjimo klausimus įtraukė ir stiprias kelių
Europos universitetų fizikų pajėgas.
Visa tai turėtų sudaryti bendro reiklumo atmosferą, kuri
padėtų mūsų vargonų paminklosaugai ir
paminklotvarkai nugalėti atsilikimą.