© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
www.vargonai.lt

Skaitiniai

Jo širdis liepsnojo meile Lietuvai. Vargonininko A.Šeduikio atminimui

Balandžio 13 d. Alvydui Šeduikiui (1941-1987), disidentui, vargonininkui, kolekcionieriui, fotografui, keturių vaikų tėvui, būtų sukakę 70 metų. Šeimos archyvas saugo pluoštą jo poezijos sąsiuvinių, rašinių ir laiškų, rašytų iš lagerio, taip pat artimųjų ir draugų parašytus prisiminimus. Tikimės, kad apie šią neeilinę asmenybę, Dievo apdovanotą keliais talentais, bus surinkta gausesnė medžiaga, parašyta knyga. Šiame straipsnyje užfiksuoti Alvydo žmonos Aldonos Šeduikienės, ilgamečio draugo ir bendražygio Jono Volungevičiaus, kun. Albino Šilkinio (jau a.a.), vyriausiosios sesers Genovaitės Šeduikytės-Stunžėnienės, buvusios bendradarbės Evelinos Rekašienės atsiminimai. Iliustracijos - iš šeimos archyvo.

Vaikystė, tėvų namai

Alvydas Petras Šeduikis buvo vyriausias Antano Šeduikio ir jo antrosios žmonos Veronikos Juodvalkytės-Šeduikienės sūnus. Vėliau dar gimė trys dukterys, viena kūdikystėje mirė, užaugo Bronytė ir Emilija, ir du sūnūs dvyniai - Pranas ir Antanas. Vienintelis anksti mirusios pirmosios žmonos vaikas, duktė Genovaitė, iki trylikos metų augo tėvo šeimoje, o vėliau gyveno pas gimines. Alvydo Šeduikio gimtinė - Mikališkio kaimas, esantis gražiame Zarasų krašte. Vaikystėje Alvydas ėjo ilgus kilometrus į Salako mokyklą, o didingoje akmeninėje Salako bažnyčioje vaikiškos rankutės pirmą kartą sugrojo iš tėvo nuklausytas Mišių dalis. Tėvas Antanas Šeduikis, ūkininkas, turėjo armoniką, retkarčiais ją “virkdydavo”, mokėjo pamėgdžioti paukščių balsus. “Jis iš mažens veržėsi prie knygų, prie muzikos, tik neturėjo sąlygų mokytis - buvo vienintelis ūkio paveldėtojas, reikėjo šeimą išlaikyti”, - tai dukters Genovaitės prisiminimai. Alvydas iš tėvo, o gal net iš senelio Petro, turėjusio daug muzikos instrumentų ir mėgdavusio jais groti, paveldėjo meilę ir gabumus muzikai. Gyvenimo kryptį pakeitė bolševikmetis. Kun. Albinas Šilkinis liudija: “Kai rusai jėga pradėjo varyti į kolūkius, Antanas Šeduikis nepanoro paklusti. Paėmė žmoną, vaikučius ir, kun. Aleksandro Papučkos paragintas, o kun. Pranciškaus Genevičiaus priimtas, ilgesniam laikui persikėlė vargonininkauti į Skudutiškį. Antanas Šeduikis turėjo absoliučią klausą, daug gerų norų ir užsispyrimo. Nors gaidas mažai “teįkando”, bet iš klausos grojo nuostabiai(...) Kartą šešiolikmetis Alvydas aplankė pažįstamą kunigą Naujojoje Ūtoje. Tas kunigas buvo pirkęs italų firmos akordeoną. Kunigėlis vargo tris mėnesius ir nepajėgė išmokti nė vienos dainelės. Pamatęs Alvydą, nusprendė išbandyti jo gabumus: “Man reikia trumpam išvykti. Te akordeoną, jei vakare pagrosi trejetą liaudiškų dainelių, gausi premiją”, - tarė. Vakare grįžtantį kunigą pasitiko besišypsantis laimingas Alvydas ir pradėjo groti. Jam įpusėjus devintą dainą, kunigas tarė: “Kam dar ieškoti premijos? Imk, akordeonas tavo!” Alvydas augo praktikuojančių katalikų šeimoje. Tėvai neslėpė nuo vaikų nei patriotizmo, nei religinių įsitikinimų, nei bendravimo su kunigais. Ir patį Alvydą ateityje daug kas įsivaizdavo kunigu, bet jis apie kunigystę taip samprotavo: “Kunigai negali būti kitokie, kaip tik šventi. Antraip jie nevykdys savo misijos. Bus forma be turinio, bus Beethovenas be didybės, bus eglutė plastmasiniais spygliais. Bus... Aš bijojau būti kunigu be šventumo”. Kartą Perlojoje apžiūrinėdamas naujai statomus vargonus išsitarė, kad, jo nuomone, ir muzikas privalo būti jautrus sąžinės balsui: “Nuodėmė menininką sunaikina”, - prisiminė kun. Albinas Šilkinis.

J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume

Baigęs vidurinę mokyklą ir trumpai padirbęs Žąslių kultūros namų vadovu, Alvydas Šeduikis 1962 m. įstojo į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, chorinio dirigavimo antrąjį kursą. “Jis visuomet būdavo vienas iš kasmetinių mokslo metų užbaigimo festivalių, turistinių žygių ir puikių liaudiškų dainų vakarų organizatorių. Matyt, tos dainos ir įžiebė mūsų širdyse kovos už Lietuvos nepriklausomybę idėją“, - prisimena Jonas Volungevičius, vieneriais metais anksčiau už Alvydą įstojęs į dainavimo klasę. Būsimoji Alvydo žmona Aldona Steponavičiūtė mokėsi tame pačiame Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumo kurse. Ji prisimena: “Leidome sienlaikraštį “Polėkio akordai”. Susidarė grupelė patriotiškai nusiteikusių studentų, globojamų dėstytojo Edmundo Sapranavičiaus. Mes rašėme, piešėme - tai buvo tikras jaunystės polėkis”. “Būdami ketvirtame kurse, 1965 m. parašėme laiškus savo likimo broliams latviams ir estams ir išsiuntėme į šių respublikų aukštąsias mokyklas. Tuose laiškuose kvietėme kovoti prieš sovietų valdžią, už mūsų tautų nepriklausomybę. 1965 m. pavasarį paprašėme gerai piešiančių savo kurso draugų Airijos Gudelytės (vėliau Sapranavičienės) ir Algirdo Kaliūno nupiešti antitarybines karikatūras, kurias su Alvydu, Aldona ir šaržų autoriais naktį išklijavome Vilniuje”, - prisimena Jonas Volungevičius. 1965 m. baigę technikumą, Alvydas ir Aldona susituokė, abu įstojo į Konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija - red.), studijavo chorvedybą. Juodu apsigyveno Žvėryne pas Alvydo kraštiečius Biveinius.

Suėmimas, lageris

“Mes ir vėliau susitikdavome ir savo pokalbiuose toliau brandinome kovos už Lietuvos nepriklausomybę planus. 1966 metų pavasarį Alvydas sukūrė antitarybinio turinio tekstus, mano darbovietėje atspausdinome, Alvydas padaugino apie 200 atsišaukimų ir mes juos išplatinome Vilniaus aukštosiose mokyklose”, - prisimena Jonas Volungevičius. Aldona Šeduikienė pasakoja: “Tuomet laukėmės pirmojo kūdikio. Man buvo pavesta atsišaukimus platinti Universitete. Tauro bendrabutyje palikau pluoštą vokų, sakydama, kad čia šventiniai sveikinimai studentams, išbėgau pro duris. Atrodė, viskas laimingai baigėsi”. Deja, jau pirmasis antitarybinis laiškas iš Latvijos buvo persiųstas į Vilniaus saugumą. Teismo metu jis buvo panaudotas kaip vienas iš įkalčių. 1966 m. gegužės 26 d. Alvydas Šeduikis ir Jonas Volungevičius buvo suimti, jų butuose padarytos kratos, netrukus įvyko teismas. Alvydas, kaip tekstų autorius, buvo nuteistas penkeriems metams lagerio, o Jonas, jo bendražygis - ketveriems. Aldona Šeduikienė prisimena: “Visą laiką buvau saugumo akiratyje. Net važiuojant į ligoninę gimdyti, greitosios pagalbos mašinoje sėdėjo du saugumiečiai... Žmonės man patarė į teismo salę nusinešti kūdikį - gal pasigailės ir nenuteis. Paklausiau patarimo, bet teisme gėdijausi šio savo poelgio. Jie pasigailėjimo nepripažįsta. Didele, penkerių metų bausme, matyt norėjo įgąsdinti kitus studentus...“ Septintojo dešimtmečio sovietiniai lageriai skyrėsi nuo ankstesniųjų stalininių, vis dėlto fiziškai ir moraliai alino nelaisvė, nepilnavertis maistas, ginkluota sargyba, prižiūrėtojai, sunkus darbas. Keletą kartų lageryje Alvydą aplankiusi žmona pasakoja: “Važiuodami per Mordoviją siauruoju geležinkeliu, kas kelis kilometrus vis privažiuodavome po lagerį. Tuomet jie buvo perpildyti Ukrainos disidentais, tarp jų buvo daug žymių žmonių, intelektualų. Lageryje Alvydas iš medžio būdavo padaręs suvenyrų, juos parsiveždavau į Lietuvą. Dalis jų dabar muziejuje, dalis - saugoma namuose prisiminimui. Vyras laikėsi stoiškai: niekada nesiskųsdavo savo gyvenimu ir lemtimi”. Jonas Volungevičius pasakoja: “Metai praleisti nelaisvėje, parodė tikrąją Alvydo dvasios stiprybę. Palikęs jauną žmoną, mažą sūnelį, senus tėvus, jis nesiskųsdavo sunkia vienatvės našta. Pamatęs jį vieną kur, už barako žingsniuojantį, žinodavau, kad tuomet negalima jo trukdyti: Alvydo mintys per begalinę erdvę skrisdavo pas savuosius į tėvynę...” Lageryje Alvydui sušlubavo širdis, atsiliepė vaikystėje persirgtas reumatas. Panaudojęs visas kalinio gudrybes, kad ligoninėje galėtų aplankyti draugą, Jonas rado jį beveik negydomą, atskirtą nuo bendraminčių. Vyro sveikata kėlė didelį susirūpinimą žmonai, Alvydui reikėjo rimto gydymo. Bandymas apeliuoti į Lietuvos valdžios pareigūnus nedavė rezultatų. Aldona kreipėsi į rašytoją Juozą Baltušį, ir tik jam tarpininkaujant prašymas buvo išgirstas.

Vėl Lietuvoje

Žemaičių Kalvarija. Alvydas Šeduikis į Lietuvą sugrįžo 1970 metų gegužės 26 d., t. y. metais anksčiau, nei turėjo baigtis bausmės laikas. Sužinojęs, jog Žemaičių Kalvarijai reikia vargonininko, kreipėsi į šviesios atminties kleboną Alfonsą Lukoševičių ir buvo priimtas. Šeima apsigyveno Adelės Gorainytės, daug padėjusios Šeduikių šeimai, namelyje. Netruko pasklisti po Žemaitiją kalbos apie Alvydą Šeduikį, gabų vargonininką, vargonų meistrą, sąžiningą ir gero būdo žmogų. Alvydas artimai bendravo su istoriku, muziejininku Konstantinu Bružu, domėjosi Žemaitijos praeitimi, suremontavo Žemaičių Kalvarijos koplytėles, derindavo ir remontuodavo vargonus. Šv. Mišioms taip pat grodavo ir paties prižiūrimais Gegrėnų bažnytėlės vargonais. Žemaičių Kalvarija - poeto Vytauto Mačernio parapija, netoliese - ir jo gimtoji Šarnelė. Šis poetas savo vizijomis buvo artimas Alvydo dvasiniam pasauliui. Jaunasis vargonininkas ne kartą lankėsi Šarnelėje, būdavo prie poeto kapo, užrašė tuomet dar gyvenusios jo motinos ir kitų poeto artimųjų prisiminimus, fotografavo, surado 1938 metais žurnale “Židinys” publikuotą viziją “Aš atnešiau jums saulės patekėjimą”. Pasinaudodamas sukaupta medžiaga, Alvydas parašė apybraižą apie mylimą poetą. Lageryje išsekusias fizines ir dvasines jėgas Alvydui padėjo atgauti ir graži Žemaičių Kalvarijos gamta. Meilės supančiai aplinkai mokė ir sūnų Alvydą, be tėvo augusį ketverius metus. Žemaičių Kalvarijoje Šeduikiai susilaukė dukrelės Eglutės. Gyvendama Žemaičių Kalvarijoje Aldona Šeduikienė neakivaizdiniu būdu baigė Konservatoriją. Telšiai. Trumpai pagyvenę Skuode, 1975 m. Šeduikiai persikėlė į Telšius, kur Alvydas ir Aldona dirbo Šv. Antano Paduviečio katedroje. Darbo buvo daug: abu vadovavo bažnytiniam chorui, jų pačių suburtam ansambliui. Alvydas prižiūrėjo vargonus ne tik Telšiuose, bet ir kitose parapijose. Vietoje atlyginimo jis paprašydavo atiduoti jam senus, apdulkėjusius kryžius, esančius bažnyčių palėpėse - taip sukaupė kolekciją, kurią vėliau padovanojo Vyskupijos kurijai. Alvydas taip pat kolekcionavo medines skulptūrėles, senovinius laikrodžius. Telšiuose Alvydas savo dvasiniu nusiteikimu buvo artimas ten vyravusioms patriotinėms nuotaikoms. Nuoširdus, diplomatiškas valdžios atžvilgiu tuometinis klebonas kun. Antanas Vaičius (nuo 1982 m. Telšių vyskupas, miręs 2008 m.), drąsus, jaunatviškas kun. Jonas Kauneckas (dabar - Panevėžio vyskupas), geraširdis kun. Vincentas Vėlavičius (monsinjoras, mirė 1997 m.) sudarė puikią atmosferą Alvydo dvasinei brandai. Vienoje pusėje namo, kur gyveno Šeduikiai, vešliai augo ir žydėjo pačių sodintos ir puoselėjamos rožės, o fasadinėje pusėje Alvydas pastatė koplytstulpį. Džiaugtis teko neilgai: greitai gavo valdžios nurodymą koplytstulpį nugriauti, tačiau nepakluso. Valdžios įsakymu koplytstulpis buvo nuverstas prievarta... Visą laiką Alvydas Šeduikis neliko be saugumo dėmesio: buvo persekiojamas, gaudavo anoniminių laiškų, reikalaujančių palikti Telšius. Buvo grasinama susidoroti fiziškai. Šiluva. 1978 metų rudenį Šeduikių šeima persikėlė į Šiluvą. Tuomet ten klebonavo kun. Vaclovas Grauslys (dabar a.a.). Tuo laiku Šiluvos koplyčioje buvo tapomos freskos, gaminami vitražai, auksuojami altoriai. Alvydas noriai talkininkavo šiuose darbuose. “Vyriausias sūnus Alvydas patarnaudavo šv. Mišioms, tačiau didelių persekiojimų mokykloje nepatyrė. Visiems buvo aišku, kad esame bažnyčios žmonės, beviltiška mus perauklėti. Be to, tuo metu jau ėjo “Katalikų Bažnyčios kronika”, kuri patekdavo ir į mūsų namus. Viename iš jos numerių buvo aprašytas ir Alvydo pastatyto koplytstulpio griovimas Telšiuose. Ar Alvydas prisidėjo prie “Kronikos” leidimo ir platinimo, man nežinoma. Šį ryšį aš tik nujaučiau. Dirbant tokį darbą reikėjo konspiracijos”, - prisimena Aldona Šeduikienė. Šeduikių namuose Šiluvoje nuolat kas nors apsistodavo. Tuo metu gyveno iš kariuomenės grįžęs Adis Teresius (dabar dievdirbys) ir Kazimieras Gražulis (tapęs kunigu), jį Alvydas mokė muzikos. Drauge buvo nuvykę į Paberžę pas tėvą Stanislovą parodyti savo rankomis padarytų medinių skulptūrėlių, grįžo įkvėpti ir jo paraginti tolesniam darbui. Šiluvoje lankydavosi ir lagerio draugai, taip pat būriai jaunimo - Eucharistijos bičiuliai, su kuriais Alvydas nuoširdžiai bendravo. “Nuo pat Šiluvos laikų mūsų šeima artimai bičiuliavosi su kun. Sigitu Jurčiu - broliu Benediktu, OFM. Kai jis dirbo Dušanbėje katalikų bendruomenėse, Alvydas buvo ten nuvažiavęs tvarkyti vargonų. Žinojome, kad kun. Sigitas meldžiasi už mūsų šeimą. Tai buvo mums didelė dvasinė atrama”, - pasakojo Aldona Šeduikienė. Intensyvus darbas, nuolatinė įtampa neigiamai veikė Alvydo sveikatą. Savaitėmis tekdavo gydytis namie ir ligoninėje. Sergant vyrui, jį vaduodavo žmona, bet ir jos sveikata nuo didelio darbo krūvio ėmė šlubuoti. Buvo aišku, jog reikalingas atokvėpis. Palanga. 1981 m. Šeduikių šeima, kurioje augo jau keturi vaikai, persikėlė į Palangą, Aldonos tėvų namus. Alvydas įsidarbino Gintaro muziejuje. Pasakoja jo tuometinė bendradarbė Evelina Rekašienė: “Alvydas Šeduikis - tikras auksarankis. Viską jis mokėjo. Jo rankoms paklusdavo ir medis, ir metalas. Buvo labai darbštus, tvarkingas. Iki šiol Gintaro muziejuje tebėra ženklūs jo darbo vaisiai. Jis buvo tiesiakalbis, ištikimas senai žemaičių patarlei: “Geriau sakyti karčią tiesą nei saldų melą”. Niekam nebuvo paslaptis Alvydo Šeduikio praeitis. Žinojome apie Telšiuose prievarta nugriautą jo pastatytą kryžių. Kai jie iš Palangos kėlėsi gyventi į Telšius, labai apgailestavau, nes žinojau, kad tokio darbuotojo kaip Alvydas, muziejus vargu ar kada besulauks”. Telšiai. 1985 m. vasarą Šeduikiai priėmė Jo Ekscelencijos vyskupo Antano Vaičiaus kvietimą ir antrą kartą apsigyveno Telšiuose. Tarsi nujausdamas, kad laiko liko nebedaug, Alvydas stačia galva pasinėrė į darbus: vėl vadovavo bažnytiniam chorui, rinko medžiagą apie buvusius Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros vargonininkus (tarp jų ir apie Albiną Jasenauską), iš vyskupo gavo leidimą registruoti vyskupijos vargonus, važinėjo po parapijas, sudarinėjo vargonų aprašus, įsirengė dirbtuves, užsimojo pats savarankiškai padirbti vargonus. 1987 m. sausio 24 d. ištikus insultui Alvydas Šeduikis mirė. Palaidotas Šventosios kapinėse. Kelionei į Amžinybę jis buvo subrendęs ir pasiruošęs. “Dažnai matydavau Alvydą, besimeldžiantį bažnyčioje. Jis būdavo taip susitelkęs, kad nieko aplinkui nematydavo”, – prisimena žmona Aldona. Pasak kun. Albino Šilkinio, “jis buvo labai geras, mylimas ir gerbiamas žmogus. Skudutiškis, Liubavas, Žiežmariai, Krosna, Žemaičių Kalvarija, Telšiai, Šiluva... Visur, kur gyveno ir dirbo, yra likę jo pėdsakų. Žmogaus, nešančio Dievo dovanas, pėdsakų...”

Epilogas

2005 m. liepos 6 d. Alvydas Šeduikis (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi už narsą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Alvydo Šeduikio tėvai Veronika ir Antanas Šeduikiai skaudžiai išgyvenę mylimo sūnaus netektį, greitai, vienas po kito iškeliavo į Anapilin. Žmona Aldona Šeduikienė gyvena Palangoje, yra Pasauliečių Pranciškonų Ordino narė, atlieka įvairias tarnystes. Vyriausiasis Alvydo ir Aldonos sūnus Alvydas įgijo biologo išsilavinimą, tačiau įgimta meilės vargonams gyslelė nedavė ramybės: Vokietijoje ir Švedijoje studijavo vargonų meistrystės meną, Palangoje turi vargonų dirbtuves, kuriose gamina ir kitus muzikos instrumentus (kankles, cimbolus). Su žmona Diana augina tris vaikus, visi jie muzikuoja. Dukra Eglė Šeduikytė-Korienė gyvena Vilniuje, yra vargonininkė, muzikologijos mokslų daktarė, su vyru Jonu Koriu, rašytojos Aldonos Liobytės anūku, augina keturis vaikus. Sūnus Mindaugas Šeduikis su žmona Violeta gyvena Palangoje, jų dukra mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Jauniausioji dukra Jurga Šeduikytė Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos magistro diplomą. Ji tapo žymia dainininke, su aktoriumi ir režisieriumi Vidu Bareikiu augina sūnelį.
Dr. Aldona Kačerauskienė, 2011 
© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Dr. Aldona Kačerauskienė, 2011 

Jo širdis liepsnojo meile Lietuvai.

Vargonininko A.Šeduikio atminimui

Balandžio 13 d. Alvydui Šeduikiui (1941-1987), disidentui, vargonininkui, kolekcionieriui, fotografui, keturių vaikų tėvui, būtų sukakę 70 metų. Šeimos archyvas saugo pluoštą jo poezijos sąsiuvinių, rašinių ir laiškų, rašytų iš lagerio, taip pat artimųjų ir draugų parašytus prisiminimus. Tikimės, kad apie šią neeilinę asmenybę, Dievo apdovanotą keliais talentais, bus surinkta gausesnė medžiaga, parašyta knyga. Šiame straipsnyje užfiksuoti Alvydo žmonos Aldonos Šeduikienės, ilgamečio draugo ir bendražygio Jono Volungevičiaus, kun. Albino Šilkinio (jau a.a.), vyriausiosios sesers Genovaitės Šeduikytės- Stunžėnienės, buvusios bendradarbės Evelinos Rekašienės atsiminimai. Iliustracijos - iš šeimos archyvo.

Vaikystė, tėvų namai

Alvydas Petras Šeduikis buvo vyriausias Antano Šeduikio ir jo antrosios žmonos Veronikos Juodvalkytės- Šeduikienės sūnus. Vėliau dar gimė trys dukterys, viena kūdikystėje mirė, užaugo Bronytė ir Emilija, ir du sūnūs dvyniai - Pranas ir Antanas. Vienintelis anksti mirusios pirmosios žmonos vaikas, duktė Genovaitė, iki trylikos metų augo tėvo šeimoje, o vėliau gyveno pas gimines. Alvydo Šeduikio gimtinė - Mikališkio kaimas, esantis gražiame Zarasų krašte. Vaikystėje Alvydas ėjo ilgus kilometrus į Salako mokyklą, o didingoje akmeninėje Salako bažnyčioje vaikiškos rankutės pirmą kartą sugrojo iš tėvo nuklausytas Mišių dalis. Tėvas Antanas Šeduikis, ūkininkas, turėjo armoniką, retkarčiais ją “virkdydavo”, mokėjo pamėgdžioti paukščių balsus. “Jis iš mažens veržėsi prie knygų, prie muzikos, tik neturėjo sąlygų mokytis - buvo vienintelis ūkio paveldėtojas, reikėjo šeimą išlaikyti”, - tai dukters Genovaitės prisiminimai. Alvydas iš tėvo, o gal net iš senelio Petro, turėjusio daug muzikos instrumentų ir mėgdavusio jais groti, paveldėjo meilę ir gabumus muzikai. Gyvenimo kryptį pakeitė bolševikmetis. Kun. Albinas Šilkinis liudija: “Kai rusai jėga pradėjo varyti į kolūkius, Antanas Šeduikis nepanoro paklusti. Paėmė žmoną, vaikučius ir, kun. Aleksandro Papučkos paragintas, o kun. Pranciškaus Genevičiaus priimtas, ilgesniam laikui persikėlė vargonininkauti į Skudutiškį. Antanas Šeduikis turėjo absoliučią klausą, daug gerų norų ir užsispyrimo. Nors gaidas mažai “teįkando”, bet iš klausos grojo nuostabiai(...) Kartą šešiolikmetis Alvydas aplankė pažįstamą kunigą Naujojoje Ūtoje. Tas kunigas buvo pirkęs italų firmos akordeoną. Kunigėlis vargo tris mėnesius ir nepajėgė išmokti nė vienos dainelės. Pamatęs Alvydą, nusprendė išbandyti jo gabumus: “Man reikia trumpam išvykti. Te akordeoną, jei vakare pagrosi trejetą liaudiškų dainelių, gausi premiją”, - tarė. Vakare grįžtantį kunigą pasitiko besišypsantis laimingas Alvydas ir pradėjo groti. Jam įpusėjus devintą dainą, kunigas tarė: “Kam dar ieškoti premijos? Imk, akordeonas tavo!” Alvydas augo praktikuojančių katalikų šeimoje. Tėvai neslėpė nuo vaikų nei patriotizmo, nei religinių įsitikinimų, nei bendravimo su kunigais. Ir patį Alvydą ateityje daug kas įsivaizdavo kunigu, bet jis apie kunigystę taip samprotavo: “Kunigai negali būti kitokie, kaip tik šventi. Antraip jie nevykdys savo misijos. Bus forma be turinio, bus Beethovenas be didybės, bus eglutė plastmasiniais spygliais. Bus... Aš bijojau būti kunigu be šventumo”. Kartą Perlojoje apžiūrinėdamas naujai statomus vargonus išsitarė, kad, jo nuomone, ir muzikas privalo būti jautrus sąžinės balsui: “Nuodėmė menininką sunaikina”, - prisiminė kun. Albinas Šilkinis.

J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume

Baigęs vidurinę mokyklą ir trumpai padirbęs Žąslių kultūros namų vadovu, Alvydas Šeduikis 1962 m. įstojo į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, chorinio dirigavimo antrąjį kursą. “Jis visuomet būdavo vienas iš kasmetinių mokslo metų užbaigimo festivalių, turistinių žygių ir puikių liaudiškų dainų vakarų organizatorių. Matyt, tos dainos ir įžiebė mūsų širdyse kovos už Lietuvos nepriklausomybę idėją“, - prisimena Jonas Volungevičius, vieneriais metais anksčiau už Alvydą įstojęs į dainavimo klasę. Būsimoji Alvydo žmona Aldona Steponavičiūtė mokėsi tame pačiame Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumo kurse. Ji prisimena: “Leidome sienlaikraštį “Polėkio akordai”. Susidarė grupelė patriotiškai nusiteikusių studentų, globojamų dėstytojo Edmundo Sapranavičiaus. Mes rašėme, piešėme - tai buvo tikras jaunystės polėkis”. “Būdami ketvirtame kurse, 1965 m. parašėme laiškus savo likimo broliams latviams ir estams ir išsiuntėme į šių respublikų aukštąsias mokyklas. Tuose laiškuose kvietėme kovoti prieš sovietų valdžią, už mūsų tautų nepriklausomybę. 1965 m. pavasarį paprašėme gerai piešiančių savo kurso draugų Airijos Gudelytės (vėliau Sapranavičienės) ir Algirdo Kaliūno nupiešti antitarybines karikatūras, kurias su Alvydu, Aldona ir šaržų autoriais naktį išklijavome Vilniuje”, - prisimena Jonas Volungevičius. 1965 m. baigę technikumą, Alvydas ir Aldona susituokė, abu įstojo į Konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija - red.), studijavo chorvedybą. Juodu apsigyveno Žvėryne pas Alvydo kraštiečius Biveinius.

Suėmimas, lageris

“Mes ir vėliau susitikdavome ir savo pokalbiuose toliau brandinome kovos už Lietuvos nepriklausomybę planus. 1966 metų pavasarį Alvydas sukūrė antitarybinio turinio tekstus, mano darbovietėje atspausdinome, Alvydas padaugino apie 200 atsišaukimų ir mes juos išplatinome Vilniaus aukštosiose mokyklose”, - prisimena Jonas Volungevičius. Aldona Šeduikienė pasakoja: “Tuomet laukėmės pirmojo kūdikio. Man buvo pavesta atsišaukimus platinti Universitete. Tauro bendrabutyje palikau pluoštą vokų, sakydama, kad čia šventiniai sveikinimai studentams, išbėgau pro duris. Atrodė, viskas laimingai baigėsi”. Deja, jau pirmasis antitarybinis laiškas iš Latvijos buvo persiųstas į Vilniaus saugumą. Teismo metu jis buvo panaudotas kaip vienas iš įkalčių. 1966 m. gegužės 26 d. Alvydas Šeduikis ir Jonas Volungevičius buvo suimti, jų butuose padarytos kratos, netrukus įvyko teismas. Alvydas, kaip tekstų autorius, buvo nuteistas penkeriems metams lagerio, o Jonas, jo bendražygis - ketveriems. Aldona Šeduikienė prisimena: “Visą laiką buvau saugumo akiratyje. Net važiuojant į ligoninę gimdyti, greitosios pagalbos mašinoje sėdėjo du saugumiečiai... Žmonės man patarė į teismo salę nusinešti kūdikį - gal pasigailės ir nenuteis. Paklausiau patarimo, bet teisme gėdijausi šio savo poelgio. Jie pasigailėjimo nepripažįsta. Didele, penkerių metų bausme, matyt norėjo įgąsdinti kitus studentus...“ Septintojo dešimtmečio sovietiniai lageriai skyrėsi nuo ankstesniųjų stalininių, vis dėlto fiziškai ir moraliai alino nelaisvė, nepilnavertis maistas, ginkluota sargyba, prižiūrėtojai, sunkus darbas. Keletą kartų lageryje Alvydą aplankiusi žmona pasakoja: “Važiuodami per Mordoviją siauruoju geležinkeliu, kas kelis kilometrus vis privažiuodavome po lagerį. Tuomet jie buvo perpildyti Ukrainos disidentais, tarp jų buvo daug žymių žmonių, intelektualų. Lageryje Alvydas iš medžio būdavo padaręs suvenyrų, juos parsiveždavau į Lietuvą. Dalis jų dabar muziejuje, dalis - saugoma namuose prisiminimui. Vyras laikėsi stoiškai: niekada nesiskųsdavo savo gyvenimu ir lemtimi”. Jonas Volungevičius pasakoja: “Metai praleisti nelaisvėje, parodė tikrąją Alvydo dvasios stiprybę. Palikęs jauną žmoną, mažą sūnelį, senus tėvus, jis nesiskųsdavo sunkia vienatvės našta. Pamatęs jį vieną kur, už barako žingsniuojantį, žinodavau, kad tuomet negalima jo trukdyti: Alvydo mintys per begalinę erdvę skrisdavo pas savuosius į tėvynę...” Lageryje Alvydui sušlubavo širdis, atsiliepė vaikystėje persirgtas reumatas. Panaudojęs visas kalinio gudrybes, kad ligoninėje galėtų aplankyti draugą, Jonas rado jį beveik negydomą, atskirtą nuo bendraminčių. Vyro sveikata kėlė didelį susirūpinimą žmonai, Alvydui reikėjo rimto gydymo. Bandymas apeliuoti į Lietuvos valdžios pareigūnus nedavė rezultatų. Aldona kreipėsi į rašytoją Juozą Baltušį, ir tik jam tarpininkaujant prašymas buvo išgirstas.

Vėl Lietuvoje

Žemaičių Kalvarija. Alvydas Šeduikis į Lietuvą sugrįžo 1970 metų gegužės 26 d., t. y. metais anksčiau, nei turėjo baigtis bausmės laikas. Sužinojęs, jog Žemaičių Kalvarijai reikia vargonininko, kreipėsi į šviesios atminties kleboną Alfonsą Lukoševičių ir buvo priimtas. Šeima apsigyveno Adelės Gorainytės, daug padėjusios Šeduikių šeimai, namelyje. Netruko pasklisti po Žemaitiją kalbos apie Alvydą Šeduikį, gabų vargonininką, vargonų meistrą, sąžiningą ir gero būdo žmogų. Alvydas artimai bendravo su istoriku, muziejininku Konstantinu Bružu, domėjosi Žemaitijos praeitimi, suremontavo Žemaičių Kalvarijos koplytėles, derindavo ir remontuodavo vargonus. Šv. Mišioms taip pat grodavo ir paties prižiūrimais Gegrėnų bažnytėlės vargonais. Žemaičių Kalvarija - poeto Vytauto Mačernio parapija, netoliese - ir jo gimtoji Šarnelė. Šis poetas savo vizijomis buvo artimas Alvydo dvasiniam pasauliui. Jaunasis vargonininkas ne kartą lankėsi Šarnelėje, būdavo prie poeto kapo, užrašė tuomet dar gyvenusios jo motinos ir kitų poeto artimųjų prisiminimus, fotografavo, surado 1938 metais žurnale “Židinys” publikuotą viziją “Aš atnešiau jums saulės patekėjimą”. Pasinaudodamas sukaupta medžiaga, Alvydas parašė apybraižą apie mylimą poetą. Lageryje išsekusias fizines ir dvasines jėgas Alvydui padėjo atgauti ir graži Žemaičių Kalvarijos gamta. Meilės supančiai aplinkai mokė ir sūnų Alvydą, be tėvo augusį ketverius metus. Žemaičių Kalvarijoje Šeduikiai susilaukė dukrelės Eglutės. Gyvendama Žemaičių Kalvarijoje Aldona Šeduikienė neakivaizdiniu būdu baigė Konservatoriją. Telšiai. Trumpai pagyvenę Skuode, 1975 m. Šeduikiai persikėlė į Telšius, kur Alvydas ir Aldona dirbo Šv. Antano Paduviečio katedroje. Darbo buvo daug: abu vadovavo bažnytiniam chorui, jų pačių suburtam ansambliui. Alvydas prižiūrėjo vargonus ne tik Telšiuose, bet ir kitose parapijose. Vietoje atlyginimo jis paprašydavo atiduoti jam senus, apdulkėjusius kryžius, esančius bažnyčių palėpėse - taip sukaupė kolekciją, kurią vėliau padovanojo Vyskupijos kurijai. Alvydas taip pat kolekcionavo medines skulptūrėles, senovinius laikrodžius. Telšiuose Alvydas savo dvasiniu nusiteikimu buvo artimas ten vyravusioms patriotinėms nuotaikoms. Nuoširdus, diplomatiškas valdžios atžvilgiu tuometinis klebonas kun. Antanas Vaičius (nuo 1982 m. Telšių vyskupas, miręs 2008 m.), drąsus, jaunatviškas kun. Jonas Kauneckas (dabar - Panevėžio vyskupas), geraširdis kun. Vincentas Vėlavičius (monsinjoras, mirė 1997 m.) sudarė puikią atmosferą Alvydo dvasinei brandai. Vienoje pusėje namo, kur gyveno Šeduikiai, vešliai augo ir žydėjo pačių sodintos ir puoselėjamos rožės, o fasadinėje pusėje Alvydas pastatė koplytstulpį. Džiaugtis teko neilgai: greitai gavo valdžios nurodymą koplytstulpį nugriauti, tačiau nepakluso. Valdžios įsakymu koplytstulpis buvo nuverstas prievarta... Visą laiką Alvydas Šeduikis neliko be saugumo dėmesio: buvo persekiojamas, gaudavo anoniminių laiškų, reikalaujančių palikti Telšius. Buvo grasinama susidoroti fiziškai. Šiluva. 1978 metų rudenį Šeduikių šeima persikėlė į Šiluvą. Tuomet ten klebonavo kun. Vaclovas Grauslys (dabar a.a.). Tuo laiku Šiluvos koplyčioje buvo tapomos freskos, gaminami vitražai, auksuojami altoriai. Alvydas noriai talkininkavo šiuose darbuose. “Vyriausias sūnus Alvydas patarnaudavo šv. Mišioms, tačiau didelių persekiojimų mokykloje nepatyrė. Visiems buvo aišku, kad esame bažnyčios žmonės, beviltiška mus perauklėti. Be to, tuo metu jau ėjo “Katalikų Bažnyčios kronika”, kuri patekdavo ir į mūsų namus. Viename iš jos numerių buvo aprašytas ir Alvydo pastatyto koplytstulpio griovimas Telšiuose. Ar Alvydas prisidėjo prie “Kronikos” leidimo ir platinimo, man nežinoma. Šį ryšį aš tik nujaučiau. Dirbant tokį darbą reikėjo konspiracijos”, - prisimena Aldona Šeduikienė. Šeduikių namuose Šiluvoje nuolat kas nors apsistodavo. Tuo metu gyveno iš kariuomenės grįžęs Adis Teresius (dabar dievdirbys) ir Kazimieras Gražulis (tapęs kunigu), jį Alvydas mokė muzikos. Drauge buvo nuvykę į Paberžę pas tėvą Stanislovą parodyti savo rankomis padarytų medinių skulptūrėlių, grįžo įkvėpti ir jo paraginti tolesniam darbui. Šiluvoje lankydavosi ir lagerio draugai, taip pat būriai jaunimo - Eucharistijos bičiuliai, su kuriais Alvydas nuoširdžiai bendravo. “Nuo pat Šiluvos laikų mūsų šeima artimai bičiuliavosi su kun. Sigitu Jurčiu - broliu Benediktu, OFM. Kai jis dirbo Dušanbėje katalikų bendruomenėse, Alvydas buvo ten nuvažiavęs tvarkyti vargonų. Žinojome, kad kun. Sigitas meldžiasi už mūsų šeimą. Tai buvo mums didelė dvasinė atrama”, - pasakojo Aldona Šeduikienė. Intensyvus darbas, nuolatinė įtampa neigiamai veikė Alvydo sveikatą. Savaitėmis tekdavo gydytis namie ir ligoninėje. Sergant vyrui, jį vaduodavo žmona, bet ir jos sveikata nuo didelio darbo krūvio ėmė šlubuoti. Buvo aišku, jog reikalingas atokvėpis. Palanga. 1981 m. Šeduikių šeima, kurioje augo jau keturi vaikai, persikėlė į Palangą, Aldonos tėvų namus. Alvydas įsidarbino Gintaro muziejuje. Pasakoja jo tuometinė bendradarbė Evelina Rekašienė: “Alvydas Šeduikis - tikras auksarankis. Viską jis mokėjo. Jo rankoms paklusdavo ir medis, ir metalas. Buvo labai darbštus, tvarkingas. Iki šiol Gintaro muziejuje tebėra ženklūs jo darbo vaisiai. Jis buvo tiesiakalbis, ištikimas senai žemaičių patarlei: “Geriau sakyti karčią tiesą nei saldų melą”. Niekam nebuvo paslaptis Alvydo Šeduikio praeitis. Žinojome apie Telšiuose prievarta nugriautą jo pastatytą kryžių. Kai jie iš Palangos kėlėsi gyventi į Telšius, labai apgailestavau, nes žinojau, kad tokio darbuotojo kaip Alvydas, muziejus vargu ar kada besulauks”. Telšiai. 1985 m. vasarą Šeduikiai priėmė Jo Ekscelencijos vyskupo Antano Vaičiaus kvietimą ir antrą kartą apsigyveno Telšiuose. Tarsi nujausdamas, kad laiko liko nebedaug, Alvydas stačia galva pasinėrė į darbus: vėl vadovavo bažnytiniam chorui, rinko medžiagą apie buvusius Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros vargonininkus (tarp jų ir apie Albiną Jasenauską), iš vyskupo gavo leidimą registruoti vyskupijos vargonus, važinėjo po parapijas, sudarinėjo vargonų aprašus, įsirengė dirbtuves, užsimojo pats savarankiškai padirbti vargonus. 1987 m. sausio 24 d. ištikus insultui Alvydas Šeduikis mirė. Palaidotas Šventosios kapinėse. Kelionei į Amžinybę jis buvo subrendęs ir pasiruošęs. “Dažnai matydavau Alvydą, besimeldžiantį bažnyčioje. Jis būdavo taip susitelkęs, kad nieko aplinkui nematydavo”, – prisimena žmona Aldona. Pasak kun. Albino Šilkinio, “jis buvo labai geras, mylimas ir gerbiamas žmogus. Skudutiškis, Liubavas, Žiežmariai, Krosna, Žemaičių Kalvarija, Telšiai, Šiluva... Visur, kur gyveno ir dirbo, yra likę jo pėdsakų. Žmogaus, nešančio Dievo dovanas, pėdsakų...”

Epilogas

2005 m. liepos 6 d. Alvydas Šeduikis (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi už narsą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Alvydo Šeduikio tėvai Veronika ir Antanas Šeduikiai skaudžiai išgyvenę mylimo sūnaus netektį, greitai, vienas po kito iškeliavo į Anapilin. Žmona Aldona Šeduikienė gyvena Palangoje, yra Pasauliečių Pranciškonų Ordino narė, atlieka įvairias tarnystes. Vyriausiasis Alvydo ir Aldonos sūnus Alvydas įgijo biologo išsilavinimą, tačiau įgimta meilės vargonams gyslelė nedavė ramybės: Vokietijoje ir Švedijoje studijavo vargonų meistrystės meną, Palangoje turi vargonų dirbtuves, kuriose gamina ir kitus muzikos instrumentus (kankles, cimbolus). Su žmona Diana augina tris vaikus, visi jie muzikuoja. Dukra Eglė Šeduikytė-Korienė gyvena Vilniuje, yra vargonininkė, muzikologijos mokslų daktarė, su vyru Jonu Koriu, rašytojos Aldonos Liobytės anūku, augina keturis vaikus. Sūnus Mindaugas Šeduikis su žmona Violeta gyvena Palangoje, jų dukra mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Jauniausioji dukra Jurga Šeduikytė Vilniaus universitete įgijo žurnalistikos magistro diplomą. Ji tapo žymia dainininke, su aktoriumi ir režisieriumi Vidu Bareikiu augina sūnelį.
www.vargonai.lt