© NVF
|
Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo
ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Dr. Aldona Kačerauskienė, 2011
Jo širdis liepsnojo meile Lietuvai.
Vargonininko A.Šeduikio atminimui
Balandžio 13 d. Alvydui Šeduikiui (1941-1987),
disidentui, vargonininkui, kolekcionieriui, fotografui,
keturių vaikų tėvui, būtų sukakę 70 metų. Šeimos
archyvas saugo pluoštą jo poezijos sąsiuvinių, rašinių ir
laiškų, rašytų iš lagerio, taip pat artimųjų ir draugų
parašytus prisiminimus. Tikimės, kad apie šią neeilinę
asmenybę, Dievo apdovanotą keliais talentais, bus
surinkta gausesnė medžiaga, parašyta knyga. Šiame
straipsnyje užfiksuoti Alvydo žmonos Aldonos
Šeduikienės, ilgamečio draugo ir bendražygio Jono
Volungevičiaus, kun. Albino Šilkinio (jau a.a.),
vyriausiosios sesers Genovaitės Šeduikytės-
Stunžėnienės, buvusios bendradarbės Evelinos
Rekašienės atsiminimai. Iliustracijos - iš šeimos
archyvo.
Vaikystė, tėvų namai
Alvydas Petras Šeduikis buvo vyriausias Antano
Šeduikio ir jo antrosios žmonos Veronikos Juodvalkytės-
Šeduikienės sūnus. Vėliau dar gimė trys dukterys, viena
kūdikystėje mirė, užaugo Bronytė ir Emilija, ir du sūnūs
dvyniai - Pranas ir Antanas. Vienintelis anksti mirusios
pirmosios žmonos vaikas, duktė Genovaitė, iki trylikos
metų augo tėvo šeimoje, o vėliau gyveno pas gimines.
Alvydo Šeduikio gimtinė - Mikališkio kaimas, esantis
gražiame Zarasų krašte. Vaikystėje Alvydas ėjo ilgus
kilometrus į Salako mokyklą, o didingoje akmeninėje
Salako bažnyčioje vaikiškos rankutės pirmą kartą
sugrojo iš tėvo nuklausytas Mišių dalis. Tėvas Antanas
Šeduikis, ūkininkas, turėjo armoniką, retkarčiais ją
“virkdydavo”, mokėjo pamėgdžioti paukščių balsus. “Jis
iš mažens veržėsi prie knygų, prie muzikos, tik neturėjo
sąlygų mokytis - buvo vienintelis ūkio paveldėtojas,
reikėjo šeimą išlaikyti”, - tai dukters Genovaitės
prisiminimai.
Alvydas iš tėvo, o gal net iš senelio Petro, turėjusio daug
muzikos instrumentų ir mėgdavusio jais groti, paveldėjo
meilę ir gabumus muzikai.
Gyvenimo kryptį pakeitė bolševikmetis. Kun. Albinas
Šilkinis liudija: “Kai rusai jėga pradėjo varyti į kolūkius,
Antanas Šeduikis nepanoro paklusti. Paėmė žmoną,
vaikučius ir, kun. Aleksandro Papučkos paragintas, o
kun. Pranciškaus Genevičiaus priimtas, ilgesniam laikui
persikėlė vargonininkauti į Skudutiškį. Antanas Šeduikis
turėjo absoliučią klausą, daug gerų norų ir užsispyrimo.
Nors gaidas mažai “teįkando”, bet iš klausos grojo
nuostabiai(...) Kartą šešiolikmetis Alvydas aplankė
pažįstamą kunigą Naujojoje Ūtoje. Tas kunigas buvo
pirkęs italų firmos akordeoną. Kunigėlis vargo tris
mėnesius ir nepajėgė išmokti nė vienos dainelės.
Pamatęs Alvydą, nusprendė išbandyti jo gabumus: “Man
reikia trumpam išvykti. Te akordeoną, jei vakare pagrosi
trejetą liaudiškų dainelių, gausi premiją”, - tarė. Vakare
grįžtantį kunigą pasitiko besišypsantis laimingas Alvydas
ir pradėjo groti. Jam įpusėjus devintą dainą, kunigas
tarė: “Kam dar ieškoti premijos? Imk, akordeonas tavo!”
Alvydas augo praktikuojančių katalikų šeimoje. Tėvai
neslėpė nuo vaikų nei patriotizmo, nei religinių
įsitikinimų, nei bendravimo su kunigais. Ir patį Alvydą
ateityje daug kas įsivaizdavo kunigu, bet jis apie
kunigystę taip samprotavo: “Kunigai negali būti kitokie,
kaip tik šventi. Antraip jie nevykdys savo misijos. Bus
forma be turinio, bus Beethovenas be didybės, bus
eglutė plastmasiniais spygliais. Bus... Aš bijojau būti
kunigu be šventumo”. Kartą Perlojoje apžiūrinėdamas
naujai statomus vargonus išsitarė, kad, jo nuomone, ir
muzikas privalo būti jautrus sąžinės balsui: “Nuodėmė
menininką sunaikina”, - prisiminė kun. Albinas Šilkinis.
J.Tallat-Kelpšos muzikos technikume
Baigęs vidurinę mokyklą ir trumpai padirbęs Žąslių
kultūros namų vadovu, Alvydas Šeduikis 1962 m. įstojo į
Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos technikumą, chorinio
dirigavimo antrąjį kursą. “Jis visuomet būdavo vienas iš
kasmetinių mokslo metų užbaigimo festivalių, turistinių
žygių ir puikių liaudiškų dainų vakarų organizatorių.
Matyt, tos dainos ir įžiebė mūsų širdyse kovos už
Lietuvos nepriklausomybę idėją“, - prisimena Jonas
Volungevičius, vieneriais metais anksčiau už Alvydą
įstojęs į dainavimo klasę.
Būsimoji Alvydo žmona Aldona Steponavičiūtė mokėsi
tame pačiame Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos
technikumo kurse. Ji prisimena: “Leidome sienlaikraštį
“Polėkio akordai”. Susidarė grupelė patriotiškai
nusiteikusių studentų, globojamų dėstytojo Edmundo
Sapranavičiaus. Mes rašėme, piešėme - tai buvo tikras
jaunystės polėkis”.
“Būdami ketvirtame kurse, 1965 m. parašėme laiškus
savo likimo broliams latviams ir estams ir išsiuntėme į
šių respublikų aukštąsias mokyklas. Tuose laiškuose
kvietėme kovoti prieš sovietų valdžią, už mūsų tautų
nepriklausomybę. 1965 m. pavasarį paprašėme gerai
piešiančių savo kurso draugų Airijos Gudelytės (vėliau
Sapranavičienės) ir Algirdo Kaliūno nupiešti
antitarybines karikatūras, kurias su Alvydu, Aldona ir
šaržų autoriais naktį išklijavome Vilniuje”, - prisimena
Jonas Volungevičius.
1965 m. baigę technikumą, Alvydas ir Aldona susituokė,
abu įstojo į Konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir
teatro akademija - red.), studijavo chorvedybą. Juodu
apsigyveno Žvėryne pas Alvydo kraštiečius Biveinius.
Suėmimas, lageris
“Mes ir vėliau susitikdavome ir savo pokalbiuose toliau
brandinome kovos už Lietuvos nepriklausomybę planus.
1966 metų pavasarį Alvydas sukūrė antitarybinio turinio
tekstus, mano darbovietėje atspausdinome, Alvydas
padaugino apie 200 atsišaukimų ir mes juos išplatinome
Vilniaus aukštosiose mokyklose”, - prisimena Jonas
Volungevičius.
Aldona Šeduikienė pasakoja: “Tuomet laukėmės pirmojo
kūdikio. Man buvo pavesta atsišaukimus platinti
Universitete. Tauro bendrabutyje palikau pluoštą vokų,
sakydama, kad čia šventiniai sveikinimai studentams,
išbėgau pro duris. Atrodė, viskas laimingai baigėsi”.
Deja, jau pirmasis antitarybinis laiškas iš Latvijos buvo
persiųstas į Vilniaus saugumą. Teismo metu jis buvo
panaudotas kaip vienas iš įkalčių. 1966 m. gegužės 26 d.
Alvydas Šeduikis ir Jonas Volungevičius buvo suimti, jų
butuose padarytos kratos, netrukus įvyko teismas.
Alvydas, kaip tekstų autorius, buvo nuteistas penkeriems
metams lagerio, o Jonas, jo bendražygis - ketveriems.
Aldona Šeduikienė prisimena: “Visą laiką buvau
saugumo akiratyje. Net važiuojant į ligoninę gimdyti,
greitosios pagalbos mašinoje sėdėjo du saugumiečiai...
Žmonės man patarė į teismo salę nusinešti kūdikį - gal
pasigailės ir nenuteis. Paklausiau patarimo, bet teisme
gėdijausi šio savo poelgio. Jie pasigailėjimo nepripažįsta.
Didele, penkerių metų bausme, matyt norėjo įgąsdinti
kitus studentus...“
Septintojo dešimtmečio sovietiniai lageriai skyrėsi nuo
ankstesniųjų stalininių, vis dėlto fiziškai ir moraliai alino
nelaisvė, nepilnavertis maistas, ginkluota sargyba,
prižiūrėtojai, sunkus darbas. Keletą kartų lageryje
Alvydą aplankiusi žmona pasakoja: “Važiuodami per
Mordoviją siauruoju geležinkeliu, kas kelis kilometrus
vis privažiuodavome po lagerį. Tuomet jie buvo
perpildyti Ukrainos disidentais, tarp jų buvo daug žymių
žmonių, intelektualų. Lageryje Alvydas iš medžio būdavo
padaręs suvenyrų, juos parsiveždavau į Lietuvą. Dalis jų
dabar muziejuje, dalis - saugoma namuose prisiminimui.
Vyras laikėsi stoiškai: niekada nesiskųsdavo savo
gyvenimu ir lemtimi”.
Jonas Volungevičius pasakoja: “Metai praleisti
nelaisvėje, parodė tikrąją Alvydo dvasios stiprybę.
Palikęs jauną žmoną, mažą sūnelį, senus tėvus, jis
nesiskųsdavo sunkia vienatvės našta. Pamatęs jį vieną
kur, už barako žingsniuojantį, žinodavau, kad tuomet
negalima jo trukdyti: Alvydo mintys per begalinę erdvę
skrisdavo pas savuosius į tėvynę...”
Lageryje Alvydui sušlubavo širdis, atsiliepė vaikystėje
persirgtas reumatas. Panaudojęs visas kalinio gudrybes,
kad ligoninėje galėtų aplankyti draugą, Jonas rado jį
beveik negydomą, atskirtą nuo bendraminčių. Vyro
sveikata kėlė didelį susirūpinimą žmonai, Alvydui
reikėjo rimto gydymo. Bandymas apeliuoti į Lietuvos
valdžios pareigūnus nedavė rezultatų. Aldona kreipėsi į
rašytoją Juozą Baltušį, ir tik jam tarpininkaujant
prašymas buvo išgirstas.
Vėl Lietuvoje
Žemaičių Kalvarija. Alvydas Šeduikis į Lietuvą
sugrįžo 1970 metų gegužės 26 d., t. y. metais anksčiau,
nei turėjo baigtis bausmės laikas. Sužinojęs, jog
Žemaičių Kalvarijai reikia vargonininko, kreipėsi į
šviesios atminties kleboną Alfonsą Lukoševičių ir buvo
priimtas. Šeima apsigyveno Adelės Gorainytės, daug
padėjusios Šeduikių šeimai, namelyje. Netruko pasklisti
po Žemaitiją kalbos apie Alvydą Šeduikį, gabų
vargonininką, vargonų meistrą, sąžiningą ir gero būdo
žmogų. Alvydas artimai bendravo su istoriku,
muziejininku Konstantinu Bružu, domėjosi Žemaitijos
praeitimi, suremontavo Žemaičių Kalvarijos koplytėles,
derindavo ir remontuodavo vargonus. Šv. Mišioms taip
pat grodavo ir paties prižiūrimais Gegrėnų bažnytėlės
vargonais.
Žemaičių Kalvarija - poeto Vytauto Mačernio parapija,
netoliese - ir jo gimtoji Šarnelė. Šis poetas savo vizijomis
buvo artimas Alvydo dvasiniam pasauliui. Jaunasis
vargonininkas ne kartą lankėsi Šarnelėje, būdavo prie
poeto kapo, užrašė tuomet dar gyvenusios jo motinos ir
kitų poeto artimųjų prisiminimus, fotografavo, surado
1938 metais žurnale “Židinys” publikuotą viziją “Aš
atnešiau jums saulės patekėjimą”. Pasinaudodamas
sukaupta medžiaga, Alvydas parašė apybraižą apie
mylimą poetą.
Lageryje išsekusias fizines ir dvasines jėgas Alvydui
padėjo atgauti ir graži Žemaičių Kalvarijos gamta. Meilės
supančiai aplinkai mokė ir sūnų Alvydą, be tėvo augusį
ketverius metus. Žemaičių Kalvarijoje Šeduikiai
susilaukė dukrelės Eglutės. Gyvendama Žemaičių
Kalvarijoje Aldona Šeduikienė neakivaizdiniu būdu
baigė Konservatoriją.
Telšiai. Trumpai pagyvenę Skuode, 1975 m. Šeduikiai
persikėlė į Telšius, kur Alvydas ir Aldona dirbo Šv.
Antano Paduviečio katedroje. Darbo buvo daug: abu
vadovavo bažnytiniam chorui, jų pačių suburtam
ansambliui. Alvydas prižiūrėjo vargonus ne tik
Telšiuose, bet ir kitose parapijose. Vietoje atlyginimo jis
paprašydavo atiduoti jam senus, apdulkėjusius kryžius,
esančius bažnyčių palėpėse - taip sukaupė kolekciją,
kurią vėliau padovanojo Vyskupijos kurijai. Alvydas taip
pat kolekcionavo medines skulptūrėles, senovinius
laikrodžius. Telšiuose Alvydas savo dvasiniu nusiteikimu
buvo artimas ten vyravusioms patriotinėms nuotaikoms.
Nuoširdus, diplomatiškas valdžios atžvilgiu tuometinis
klebonas kun. Antanas Vaičius (nuo 1982 m. Telšių
vyskupas, miręs 2008 m.), drąsus, jaunatviškas kun.
Jonas Kauneckas (dabar - Panevėžio vyskupas),
geraširdis kun. Vincentas Vėlavičius (monsinjoras, mirė
1997 m.) sudarė puikią atmosferą Alvydo dvasinei
brandai.
Vienoje pusėje namo, kur gyveno Šeduikiai, vešliai augo
ir žydėjo pačių sodintos ir puoselėjamos rožės, o
fasadinėje pusėje Alvydas pastatė koplytstulpį. Džiaugtis
teko neilgai: greitai gavo valdžios nurodymą koplytstulpį
nugriauti, tačiau nepakluso. Valdžios įsakymu
koplytstulpis buvo nuverstas prievarta... Visą laiką
Alvydas Šeduikis neliko be saugumo dėmesio: buvo
persekiojamas, gaudavo anoniminių laiškų,
reikalaujančių palikti Telšius. Buvo grasinama susidoroti
fiziškai.
Šiluva. 1978 metų rudenį Šeduikių šeima persikėlė į
Šiluvą. Tuomet ten klebonavo kun. Vaclovas Grauslys
(dabar a.a.). Tuo laiku Šiluvos koplyčioje buvo tapomos
freskos, gaminami vitražai, auksuojami altoriai. Alvydas
noriai talkininkavo šiuose darbuose. “Vyriausias sūnus
Alvydas patarnaudavo šv. Mišioms, tačiau didelių
persekiojimų mokykloje nepatyrė. Visiems buvo aišku,
kad esame bažnyčios žmonės, beviltiška mus perauklėti.
Be to, tuo metu jau ėjo “Katalikų Bažnyčios kronika”,
kuri patekdavo ir į mūsų namus. Viename iš jos numerių
buvo aprašytas ir Alvydo pastatyto koplytstulpio
griovimas Telšiuose. Ar Alvydas prisidėjo prie
“Kronikos” leidimo ir platinimo, man nežinoma. Šį ryšį
aš tik nujaučiau. Dirbant tokį darbą reikėjo
konspiracijos”, - prisimena Aldona Šeduikienė.
Šeduikių namuose Šiluvoje nuolat kas nors apsistodavo.
Tuo metu gyveno iš kariuomenės grįžęs Adis Teresius
(dabar dievdirbys) ir Kazimieras Gražulis (tapęs
kunigu), jį Alvydas mokė muzikos. Drauge buvo nuvykę į
Paberžę pas tėvą Stanislovą parodyti savo rankomis
padarytų medinių skulptūrėlių, grįžo įkvėpti ir jo
paraginti tolesniam darbui. Šiluvoje lankydavosi ir
lagerio draugai, taip pat būriai jaunimo - Eucharistijos
bičiuliai, su kuriais Alvydas nuoširdžiai bendravo. “Nuo
pat Šiluvos laikų mūsų šeima artimai bičiuliavosi su kun.
Sigitu Jurčiu - broliu Benediktu, OFM. Kai jis dirbo
Dušanbėje katalikų bendruomenėse, Alvydas buvo ten
nuvažiavęs tvarkyti vargonų. Žinojome, kad kun. Sigitas
meldžiasi už mūsų šeimą. Tai buvo mums didelė dvasinė
atrama”, - pasakojo Aldona Šeduikienė.
Intensyvus darbas, nuolatinė įtampa neigiamai veikė
Alvydo sveikatą. Savaitėmis tekdavo gydytis namie ir
ligoninėje. Sergant vyrui, jį vaduodavo žmona, bet ir jos
sveikata nuo didelio darbo krūvio ėmė šlubuoti. Buvo
aišku, jog reikalingas atokvėpis.
Palanga. 1981 m. Šeduikių šeima, kurioje augo jau
keturi vaikai, persikėlė į Palangą, Aldonos tėvų namus.
Alvydas įsidarbino Gintaro muziejuje. Pasakoja jo
tuometinė bendradarbė Evelina Rekašienė: “Alvydas
Šeduikis - tikras auksarankis. Viską jis mokėjo. Jo
rankoms paklusdavo ir medis, ir metalas. Buvo labai
darbštus, tvarkingas. Iki šiol Gintaro muziejuje tebėra
ženklūs jo darbo vaisiai. Jis buvo tiesiakalbis, ištikimas
senai žemaičių patarlei: “Geriau sakyti karčią tiesą nei
saldų melą”.
Niekam nebuvo paslaptis Alvydo Šeduikio praeitis.
Žinojome apie Telšiuose prievarta nugriautą jo pastatytą
kryžių. Kai jie iš Palangos kėlėsi gyventi į Telšius, labai
apgailestavau, nes žinojau, kad tokio darbuotojo kaip
Alvydas, muziejus vargu ar kada besulauks”.
Telšiai. 1985 m. vasarą Šeduikiai priėmė Jo
Ekscelencijos vyskupo Antano Vaičiaus kvietimą ir antrą
kartą apsigyveno Telšiuose. Tarsi nujausdamas, kad
laiko liko nebedaug, Alvydas stačia galva pasinėrė į
darbus: vėl vadovavo bažnytiniam chorui, rinko
medžiagą apie buvusius Telšių Šv. Antano Paduviečio
katedros vargonininkus (tarp jų ir apie Albiną
Jasenauską), iš vyskupo gavo leidimą registruoti
vyskupijos vargonus, važinėjo po parapijas, sudarinėjo
vargonų aprašus, įsirengė dirbtuves, užsimojo pats
savarankiškai padirbti vargonus.
1987 m. sausio 24 d. ištikus insultui Alvydas Šeduikis
mirė. Palaidotas Šventosios kapinėse.
Kelionei į Amžinybę jis buvo subrendęs ir pasiruošęs.
“Dažnai matydavau Alvydą, besimeldžiantį bažnyčioje.
Jis būdavo taip susitelkęs, kad nieko aplinkui
nematydavo”, – prisimena žmona Aldona. Pasak kun.
Albino Šilkinio, “jis buvo labai geras, mylimas ir
gerbiamas žmogus. Skudutiškis, Liubavas, Žiežmariai,
Krosna, Žemaičių Kalvarija, Telšiai, Šiluva... Visur, kur
gyveno ir dirbo, yra likę jo pėdsakų. Žmogaus, nešančio
Dievo dovanas, pėdsakų...”
Epilogas
2005 m. liepos 6 d. Alvydas Šeduikis (po mirties)
apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi už
narsą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir
nepriklausomybę.
Alvydo Šeduikio tėvai Veronika ir Antanas Šeduikiai
skaudžiai išgyvenę mylimo sūnaus netektį, greitai,
vienas po kito iškeliavo į Anapilin.
Žmona Aldona Šeduikienė gyvena Palangoje, yra
Pasauliečių Pranciškonų Ordino narė, atlieka įvairias
tarnystes.
Vyriausiasis Alvydo ir Aldonos sūnus Alvydas įgijo
biologo išsilavinimą, tačiau įgimta meilės vargonams
gyslelė nedavė ramybės: Vokietijoje ir Švedijoje
studijavo vargonų meistrystės meną, Palangoje turi
vargonų dirbtuves, kuriose gamina ir kitus muzikos
instrumentus (kankles, cimbolus). Su žmona Diana
augina tris vaikus, visi jie muzikuoja.
Dukra Eglė Šeduikytė-Korienė gyvena Vilniuje, yra
vargonininkė, muzikologijos mokslų daktarė, su vyru
Jonu Koriu, rašytojos Aldonos Liobytės anūku, augina
keturis vaikus.
Sūnus Mindaugas Šeduikis su žmona Violeta gyvena
Palangoje, jų dukra mokosi Nacionalinėje
M.K.Čiurlionio menų mokykloje.
Jauniausioji dukra Jurga Šeduikytė Vilniaus universitete
įgijo žurnalistikos magistro diplomą. Ji tapo žymia
dainininke, su aktoriumi ir režisieriumi Vidu Bareikiu
augina sūnelį.