Skaitiniai

Muzika Lietuvos katalikų bažnyčioje XX-

XXI a. sandūroje

Muzikos instrumentai ir jų vieta bažnyčioje

Tradiciškai esame pripratę prie vargonų skambesio bažnyčioje. Tačiau taip buvo ne visą laiką - pirmosios bendruomenės ilgą laiką liturgiją šventė be šio instrumento. Taip pat ne visuomet vargonai buvo statomi bažnyčios gale, balkone - tik tuomet, kai chore pradėjo dalyvauti moterys, kurioms buvo negalima įžengti į presbiteriją (altoriaus teritoriją). Tačiau II Vatikano Susirinkimas pakeitė moters vaidmenį Bažnyčioje, priminė, jog choras taip pat yra tikinčiųjų bendruomenės dalis. Todėl chorui turi būti skirta vieta, kur jis būtų gerai matomas, galėtų lengviau vadovauti bendruomenės giedojimui bei visapusiškai (kad galėtų priimti komuniją) dalyvauti Mišiose. Tokia vieta yra bendruomenės priešakyje, šalia altoriaus. Tačiau nedaugelyje bažnyčių šioje vietoje yra vargonai, o, vargonininkui grojant iš bažnyčios galo, tampa gana sudėtinga vadovauti chorui. Įvairios bendruomenės savaip sprendžia vargonų ir choro vietos klausimą. Statant naujas bažnyčias vargonų vieta numatoma, kaip ir turėtų būti, bendruomenės priešakyje. Nemaža dalis bendruomenių dar laikosi senos tradicijos, nekeisdamos instrumentų bei choro vietos. Tačiau II Vatikano Susirinkimas sako, jog bažnyčioje gali skambėti ne tik vargonai, bet ir kiti instrumentai. Taigi kai kurios bendruomenės įsigyja kitokių instrumentų, dažnai paprastesnių, tokių kaip elektroninis sintezatorius ar pan. Jaunimas mėgsta giesmėms pritarti gitara, fleita, smuiku, kitur nevengia ir būgnelio. Viskas priklauso nuo bendruomenės, kuri gali pasirinkti, kokiais instrumentais ji nori šlovinti Dievą. Šlovinimo psalmėje giedame “Šlovinkite jį ragų gaudesiu, šlovinkite jį arfa ir lyra! Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu, šlovinkite jį stygomis ir trimitais!” (2, Ps.150, 3-4, p. 682). Taigi Bažnyčia nedraudžia naudoti jokių instrumentų, jei tik jų panaudojimas atitinka vietos šventumą ir religinius tikslus. Tačiau atsitinka ir taip, kad įsigijus naujų (elektroninių) instrumentų bažnyčia nebenaudoja turimų vargonų. O laikui bėgant, apleisti ir neprižiūrimi jie tampa nebenaudotini. Kai kur pasirūpinti vargonais yra sudėtinga ir dėl esamos sunkios finansinės bažnyčios padėties ar dėl kompetentingų muzikų, galinčių tinkamai prižiūrėti instrumentus, trūkumo. Didelė dalis Lietuvos vargonų paveldo šiuo metu yra apgailėtinos būklės. Bandant atgaivinti bendruomeniškumo dvasią buvo užmiršta, jog Bažnyčia skatina taip pat rūpintis vargonais, “ypač praeities epochų instrumentais, kurie nuolat išlieka vertingi. Labai svarbu, kad visose bažnyčiose, ypač įžymiose, netrūktų kompetentingų muzikantų ir kokybiškų muzikos instrumentų” (18, 7 str.).

Lietuvių bažnytinė muzika

Šiandien didžioji lietuviškos bažnytinės muzikos repertuaro dalis lieka nepakitusi nuo praėjusio šimtmečio. Tai Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Juozo Gruodžio, Juozo Gaubo, Jono Dambrausko, Stasio Šimkaus, Konrado Kavecko, kun. Benedikto Andruškos, Prano Sližio, Pranciškaus Beinario, Gedimino Šukio ir kt. giesmės chorams. Didelė dalis yra sukurta išeivijos kompozitorių - Juozo Strolios, Juliaus Gaidelio, Alfonso Mikulskio, Vlado Jakubėno, Broniaus Budriūno, Fausto Strolios ir kitų. Tačiau bažnytinės liturginės giesmės žanras šiandienos kompozitorių yra primirštas. Arba dabartiniai, gerokai apriboti, bažnytinės giesmės reikalavimai šiuolaikiniams kompozitoriams yra tarsi ankšti rėmai, kuriuose netelpa kūrybinė išraiška. Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje prasidėjęs Lietuvos Atgimimas įsiūbavo ir naują religinės muzikos bangą, kuri buvo gana stichiška, daugiau išoriškai inspiruota nei kilusi iš Bažnyčios tradicijos. Ji sukėlė ir vėlesnį Bažnyčios nepasitikėjimą muzikais. Tuomet kurti V.Bartulio, F.Bajoro, J.Tamulionio Mišių ciklai aiškiai neatitiko šiuolaikinių bažnytinės muzikos reikalavimų. Tuo tarpu K.Vasiliauskaitės “Missa brevis” (1992 m.) bei Mišios vaikams (1995 m.), sukurtos “tradicinei” bažnyčiai, savo šviesiu, optimistiniu lyrizmu bei dermių darnumu harmoningai įsilieja į liturgijos šventimą. Taip pat liturgijai yra priimtini ir gausūs A.Remesos Mišių ciklai. Jais kompozitorius bando atsakyti į Bažnyčios reikalavimus, įvilkdamas liturginius tekstus į monodines bei klasikinio stiliaus polifonines melodijas. Žingsnis į priekį buvo žengtas 1994 m., surengus Religinės muzikos chorams konkursą, skirtą J.Naujalio 125-osioms gimimo metinėms. Konkursą surengė Vilniaus arkikatedra, Lietuvos liaudies kultūros centras, Lietuvos muzikos akademijos Choro dirigavimo katedra ir Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyrius. Daugiausia dėmesio buvo skirta bažnytinės giesmės žanrui. Konkurso reikalavimu kūriniai turėjo būti skirti vidutinio pajėgumo mišriems ir lygių balsų chorams, tinkami giedoti pamaldų metu. Nugalėtojais tapo L.Abarius (I premija), K.Vasiliauskaitė (II pr.), A.Klova, J.Juozapaitis, L.Pranulis (III pr.), V.Juozapaitis, P.Sližys (IV pr.). 1996 m. įvyko antrasis J.Naujalio religinės muzikos konkursas. Ko gero, labiausiai giesmės žanrą papildė K.Vasiliauskaitė. Jos kūrybos savitumas bei grožis ypač išsiskleidžia šiame žanre. Mažoriniais trigarsiais pagrįsta harmonija skleidžia savotišką šilumą bei darnumą. Paprastos melodijos bei gerai pritaikytas jų aukštis leidžia greitai įsitraukti ir nepatyrusiems giesmininkams, tinka giedoti pamaldų metu. K.Vasiliauskaitės kūryba labai praplėtė bažnytinių, ypač vaikų chorų giesmių repertuarą. Šalia jau minėtų kompozitorių religinės muzikos kompozicijas - tiek Mišių ciklus, tiek giesmes kuria ir J.Kalcas, V.Miškinis, L.Abaris, J.Gaižauskas, S.Jonkus, kiti muzikai. Tačiau, žvelgiant į pastarųjų metų kūrybą, matosi, kad kūrėjai dar nėra iki galo įvaldę bažnytinių žanrų kūrimo meno. Čia išryškėja keletas problemų. Viena, tai vargonų specifikos nežinojimas, dėl ko daugelis akompanimentų yra aiškiai nevargoninės faktūros. Kita problema būtų bažnytinės muzikos tradicijų nejautimas. Bažnytinės giesmės tradicijų tęstinumo bando laikytis L.Abarius, V.Juozapaitis, A.Klova, K.Vasiliauskaitė, A.Remesa, tačiau šio tęstinumo nejuntama jaunosios kartos kompozitorių kūryboje. Trečia problema - tai, jog dar nėra iki galo suprasta bažnytinės muzikos vieta bei funkcijos liturginių apeigų metu. Viena vertus, tai liturginio teksto ir muzikos suderinamumo klausimas. Kompozitoriai ne visuomet įvertina ypatingą liturginio teksto svarbą liturginės muzikos žanruose. Jie vis dar nenoriai giesmių tekstus renkasi iš Šventojo Rašto bei liturginių šaltinių, kaip siūloma Bažnyčios dokumentuose, o verčiau kuria muziką poetiniams tekstams. Pastaruoju metu ši problema tampa ne tokia aktuali, kaip dar neseniai buvo. Liturginės muzikos sritis kompozitoriams tampa aiškesnė. Tačiau vis dar lieka aktuali prieinamumo bažnytiniams chorams problema. Nėra iki galo įvertinamas bažnytinių chorų pajėgumas. Be to, giesmės kuriamos pamirštant ir tai, jog, chorui vedant, jas turėtų giedoti visa bažnyčios bendruomenė. Taigi, kol lietuvių kompozitoriai tobulina bažnytinės giesmės žanrą ir bando atsiliepti į Bažnyčios reikalavimus, susidariusią bažnytinės muzikos tuštumą pildo “naujosios religinės giesmės”, kurios, deja, ne visada pasižymi menine verte, tačiau yra lengvai prieinamos ne tik chorams, bet ir norintiems kartu giedoti parapijiečiams.

Bažnytinės muzikos mokymas

II Vatikano Susirinkimas, apribojęs bažnytinę liturginę muziką, visai neapribojo, o netgi paskatino bažnytinės muzikos mokymą. Liturginėje konstitucijoje Bažnyčia rekomenduoja įsteigti aukštųjų bažnytinės muzikos mokymo įstaigų; rūpestingai ruošti bažnytinės muzikos mokytojus, kurie galėtų ugdyti ne tik bažnyčios muzikus, bet ir kunigų seminarijų studentus, vienuolius bei įvairių katalikiškų įstaigų auklėtinius. Taip pat skatina ugdyti bažnytinius chorus, ypač prie katedrų bei didesnių bažnyčių, ir tikinčiųjų bendruomenę, kad ji sugebėtų aktyviai dalyvauti ir atlikti jai tenkančią dalį liturgijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog šalia muzikinio ugdymo - tiek muzikams, tiek giedotojams, o ypač vaikams turi būti suteikiamas ir geras liturginis išsilavinimas (pagal 16, 114-115 str.). Šiandien Lietuvoje dar nėra daug mokyklų, ugdančių bažnyčios muzikus. Be tų (ir iš tų), kuriose dėstoma vargonų disciplina, į Bažnyčios rekomendacijas bei poreikius labiau atsiliepia Rokiškio kolegija, Kauno sakralinės muzikos mokykla, Vilniaus šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino giedojimo mokykla, Jėzuitų gimnazijos, kitos katalikiškos mokyklos, kuriose šalia muzikinio ugdymo vyksta ir realus religinis, liturginis auklėjimas. Taip pat Lietuvoje jau yra daug mokymo įstaigų - tiek aukštųjų, tiek pagrindinių muzikos mokyklų, kur galima išmokti vargonuoti. Šiek tiek religinio, liturginio mokymo bei ruošimo darbui bažnyčiose gauna Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bažnyčios vargonininko specialybės studentai. Tačiau iš savo darbo bažnyčioje patirties galiu pasakyti, kad tas paruošimas nėra pakankamas kokybiškam ir sąmoningam darbui. Neretai LMTA baigusiam ar čia besimokančiam vargonininkui gana sunku susirasti darbą bažnyčioje. Manau, kad šiuo metu tarp dvasininkų jau yra susiformavęs stereotipas (daugeliu atvejų tokia yra ir tiesa), jog profesionalus vargonininkas labai gerai groja vargonais ir gali koncertuoti, tačiau neišmano liturgijos ir negali joje tinkamai atlikti savo vaidmens. Taip pat ir profesionalas, patekęs į bažnyčią, neretai jaučiasi negalintis pritaikyti to, ką išmoko studijuodamas, ir neturintis pakankamai žinių bei patirties, kuri padėtų jam visiškai ir sąmoningai atlikti savo misiją. Džiugu, kad šalia muzikologinių, istorinių, filosofinių disciplinų, teoriškai užkabinančių religinius klausimus, jau porą metų yra dėstomas krikščioniškojo dvasingumo šiuolaikiniame pasaulyje kursas, kurį rengia A.Saulaitis SJ ir A.Karaliūtė SJE. Šis kursas leidžia ne tik teoriškai pasvarstyti aktualiais religiniais klausimais, bet ir sąmoningai ieškoti atsakymų į juos, remiantis savo asmenine patirtimi, klausantis kitų. Pats kurso dėstymo metodas labiau primena šiltą bendruomenišką dalijimąsi, nei sausą teorinį mokymą. Studentų pageidavimu kuriamas šio kurso tęsinys - “Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia postmoderniame pasaulyje”. Tikiu, kad ateityje, atsiradus galimybėms, bažnyčios vargonininko specialybė bus labiau taikoma prie realių Bažnyčios reikalavimų ir poreikių šiam darbui. Galėtų būti skiriama daugiau dėmesio bažnytiniam giedojimui bei vadovavimui jam; nuosekliam improvizacijos kursui; suprantamam ir nuosekliam liturgijos bei bažnytinių laikotarpių aiškinimui; nuolatiniam praktiniam grojimui liturgijos metu bei dalyvavimui joje; supažindinimui su realiu, šiandien naudojamu muzikiniu liturginiu repertuaru. Taip pat ypač svarbu užmegzti dialogą ir bendradarbiauti su Bažnyčios atstovais bei institucijomis, pralaužti ledus ir bandyti suprasti vieniems kitus, įsiklausyti bei ieškoti abiem pusėms priimtinų sprendimų.

Koncertai bažnyčiose

Šiandien daugelyje Lietuvos bažnyčių galime išgirsti rečiau ar dažniau šalia liturginių apeigų ar atskirai nuo jų skambančius religinės muzikos koncertus. Kai kur jie skamba kiekvieną savaitę, kitur bent didžiųjų bažnytinių švenčių proga stengiamasi suteikti galimybę parapijiečiams pasidžiaugti, atsigaivinti šia muzika. Tokia praktika yra gana nauja ir susijusi su II Vatikano Susirinkimo nuostatomis, kurios labai apriboja liturgijos metu naudotiną repertuarą. Taigi nemaža dalis bažnytinės muzikos, iki II Vatikano Susirinkimo galėjusios skambėti ir liturgijos metu, šiandien atliekama per koncertus. Be abejonės, bažnytinė erdvė yra labai tinkama religinei muzikai atlikti. Tačiau esant labai gausiam ir įvairiam religinės muzikos repertuarui gali iškilti klausimas, kiek ir kokios muzikos galėtų būti atliekama bažnyčioje, nepamirštant, kad šventovės pagrindinis tikslas nėra koncertinė veikla. Į pagalbą dvasininkams 1987 m. lapkričio 5 d. Dieviškojo kulto kongregacija Romoje išleido dokumentą “Koncertai bažnyčiose”. Dokumentas skirtas padėti atskiriems vyskupams priimti teisėtus pastoracinius sprendimus, susijusius su koncertais bažnyčiose, atsižvelgiant į socialines ir kultūrines aplinkos sąlygas. Dokumente išdėstytos temos: 1) Muzika bažnyčiose neliturginių apeigų metu; 2) Apmąstymo elementai apie bažnyčių esmę ir paskirtį, sakralinės muzikos svarbą bei vargonus; 3) Praktiniai nurodymai. Pirmosios dalies pradžioje pažymima gyvai atliekamos muzikos svarba. Pastebėta, kad įvairūs muzikos įrašai ar transliacijos nepakeičia gyvai skambančios muzikos, net atvirkščiai - didina norą išgirsti gyvą koncertinę muziką. Tai skatina rengti daugiau koncertų, kurių nemaža dalis vyksta bažnyčiose. Taip pat vardijamos priežastys, lemiančios bažnytinės erdvės panaudojimą koncertams - tai akustiniai reikalavimai, estetinė bei religinei muzikai artima aplinka, be to, bažnyčiose dažniausiai yra vargonai. Toliau paaiškinama, kad Bažnyčioje susiklosčius naujai situacijai, chorai dažnai nebegali atlikti įprastinio sakralinės muzikos repertuaro. Todėl imtasi iniciatyvos, kad ši muzika skambėtų bažnyčiose kaip koncertas. Iš čia atsiranda ir “dvasinių koncertų” iniciatyva. Į juos gali būti įtraukiami skaitiniai, maldos, tylos momentai. Dėl to šie koncertai gali būti prilyginti “maldingai praktikai”. Taip pat pastebėta, kad “jei visuotinis bažnyčių atvėrimas bet kokio pobūdžio koncertams sukelia kai kurių tikinčiųjų protesto ir nepasitenkinimo bangą, tai visiškas atsisakymas leisti rengti koncertus galėtų būti blogai suprastas ir priimtas koncertų organizatorių, muzikų ir dainininkų” (18, 3 str.). Todėl atkreipiamas dėmesys į bažnyčių paskirtį ir jų tikslą. Dokumente sakoma, kad pagal tradiciją, kurią išreiškia bažnyčios ir altoriaus pašventinimo apeigos, bažnyčia yra vieta, skirta susirinkti Dievo tautai. Taip pat tai yra vieta, nuo pašventinimo momento “išskirta” Dievo kultui. Čia krikščionių bendruomenė renkasi klausytis Dievo žodžio, kartu melstis, švęsti Eucharistiją, čia sudabartinama Dievo ir žmogaus bendrystė. Žmonės, šiandien gyvenantys judrioje ir triukšmingoje visuomenėje, atėję į bažnyčią gali pabūti tyloje ir maldoje rasti dvasios atgaivą bei ramybę, tačiau tik tuo atveju, jei bažnyčios išlaiko savo autentiškumą. O naudojant bažnyčias kitokiems tikslams, iškyla pavojus prarasti jų, kaip “krikščioniško slėpinio ženklo ypatybę” (18, 5 str.). Bažnyčia išlieka šventa vieta net ir tuomet, jei joje nevyksta religinės apeigos. Todėl "bažnyčių negalima laikyti paprastomis “viešomis” vietomis, atviromis bet kokio pobūdžio sambūriams" (18, 5 str.). Apie bažnyčių panaudojimą Kanonų teisės kodekse sakoma: “Šventoje vietoje leidžiama tik tai, kas tarnauja kulto, pamaldumo ir religijos praktikavimui bei platinimui, ir draudžiama visa, kas yra svetima vietos šventumui. Vietos ordinaras gali atskiru leidimu leisti panaudoti ją kitiems tikslams, jei jie neprieštarauja vietos šventumui” (18, 8 str.). Taip pat dokumente sakoma, kad Bažnyčia labai vertina sakralinę muziką - tiek vokalinę, tiek instrumentinę, bei ragina šį turtą saugoti ir puoselėti. Čia turima omenyje muzika, “sukurta Dievo kulto reikalams ir pasižyminti šventumu bei formų darnumu” (17, 4 str.). Toliau paaiškinama, kad įvairūs pakeitimai bei apribojimai bažnyčioje palietė ne tik muziką, bet ir kitas sritis. Ir tai nereiškia nepagarbos praeičiai, kai “aktyvus tikinčiųjų dalyvavimas nebuvo nurodomas kaip autentiškos krikščioniškosios dvasios šaltinis” (18, 6 str.). Tačiau šie apribojimai gali būti atsverti, liturgijai nepritaikomą repertuarą atliekant kaip sakralinės muzikos koncertus. Apie vargonus sakoma, jog jie gali lydėti tiek tikinčiųjų bendruomenės, tiek choro giedamas giesmes, be to, yra labai tinkami parengiant ir užbaigiant liturgines apeigas. Tačiau jie neturėtų užgožti kunigo atliekamų maldų. Ir labai svarbu, kad bažnyčiose netrūktų kompetentingų muzikantų ir kokybiškų muzikos instrumentų, be to, reikia ypač rūpintis praeities epochų vargonais. Toliau dokumente dvasininkams pateikiami praktiniai nurodymai bei rekomendacijos dėl koncertų bažnyčiose rengimo. Remiantis principu, jog bažnyčios panaudojimas neturi prieštarauti vietos šventumui, nustatomi kriterijai, pagal kuriuos bažnyčia atveria duris sakralinės muzikos koncertams ir privalo likti uždara kitoms muzikos rūšims. Reiktų atsižvelgti į pirminę muzikos kūrinio paskirtį bei jo turinį, nes pavyzdžiui, gražiausia simfoninė muzika savaime nėra religinė. Apie atliktiną bažnyčiose muziką dokumente sakoma, jog tai turėtų būti "muzika, kuri buvo sukurta liturgijai, tačiau <...> negali būti atlikta per liturgines apeigas, ir religinė muzika, tokia, kuri semiasi įkvėpimo iš Šv. Rašto ar liturgijos, arba kreipiasi į Dievą, į Mergelę Mariją, į šventuosius ar į Bažnyčią" (18, 9 str.). Neleistina bažnyčioje atlikti muziką, “kuri nėra kilusi iš religinio įkvėpimo ir buvo sukurta atlikti konkrečioje pasaulietinėje aplinkoje, - tiek klasikinė ar šiuolaikinė, aukšto lygio ar populiari” (18, 8 str.). Sakralinę muziką rekomenduojama naudoti ypač šiais atvejais: rengiantis pagrindinėms liturginėms šventėms; pabrėžiant ypatingą įvairių liturginių laikotarpių pobūdį; bažnyčiose kuriant grožio bei meditacinę aplinką, kuri padėtų priimti dvasines vertybes, giliau suprasti sakralų bažnyčios pobūdį net ir nuo jos nutolusiems; taip pat išlaikant gyvą bažnytinės muzikos lobyną. Vietos ordinaras su diecezinės Liturginės ir sakralinės muzikos komisijos pagalba gali suteikti leidimą atlikti sakralinės muzikos koncertą bažnyčioje. Taip pat ordinaras, jei matys būtinumą, pagal Kanonų teisės kodekso 1222 kan. dieviškam kultui jau nebenaudojamą bažnyčią gali paskirti sakralinės muzikos koncertams rengti su sąlyga, kad tai neprieštaraus vietos šventumui. Savo ruožtu koncertų organizatoriai turi laikytis nustatytų reikalavimų ir įsipareigojimų: jie privalo tinkamu laiku pateikti raštišką prašymą vietos ordinarui, nurodydami koncerto datą bei tikslią programą; gavus leidimą, jis galioja tik konkrečiam koncertui, o ne keletui renginių; įėjimas į bažnyčią turi būti laisvas ir nemokamas; koncertas turi būti pristatytas ir palydimas komentarų, kurie padėtų geriau suprasti koncertą ir jame dalyvauti; atlikėjų apranga ir elgesys turi atitikti bažnyčios sakralumą; pagerbiant altorių atlikėjai nekoncertuoja jo erdvėje - presbiterijoje; Švč. Sakramentą koncerto metu derėtų laikyti gretimoje koplyčioje ar kitoje saugioje patalpoje; organizatoriai turi raštiškai įsipareigoti dėl išlaidų padengimo, patalpų sutvarkymo, galimos žalos atlyginimo. Dokumento pabaigoje pažymima, kad tokios nuostatos “neturi būti laikomos dėmesio muzikos menui stoka. Sakralinės muzikos lobis lieka liudijimas, kaip krikščioniškasis tikėjimas gali ugdyti žmogiškąją kultūrą” (18, 11 str.). Ir muzikai turėtų jaustis padrąsinti tęsti bei išlaikyti gyvą šią tradiciją, kaip sakoma II Vatikano Susirinkimo kreipimesi į menininkus: “Neatsisakykite dovanoti savo talentą dieviškosios tiesos tarnybai. Mūsų gyvenamas pasaulis reikalingas grožio, kad nepultų į neviltį. Grožis, kaip ir tiesa, žmonių širdyse uždega džiaugsmą. Tai vyksta jūsų rankų dėka” (18, 11 str.). Remdamasi šiuo dokumentu 2001 m. vasario 14 d. Lietuvos Vyskupų Konferencija išleido analogišką dokumentą - “Koncertai ir kiti renginiai bažnyčiose bei koplyčiose šalia liturginių apeigų”, skirtą bažnyčių klebonams, rektoriams, prefektams padėti apsaugoti bažnyčias nuo jų šventumo pažeidimų. Dokumentas atspindi anksčiau minėto dokumento esmę. Tik čia labiau sutelkiamas dėmesys primenant bažnyčių paskirtį bei jų panaudojimo kriterijus. O prie praktinių nurodymų kunigams dar atkreipiamas dėmesys į pasaulietinio pobūdžio kalbas bei sambūrius, vykstančius bažnyčiose atskirų valstybinių bei kitų švenčių progomis, bei į vaidinimus ar spektaklius, panaudojant ir šokio elementų, kas nedera su bažnyčios aplinka ir turėtų būti perkelta už jos ribų. Skaitant šį dokumentą, turbūt nereikėtų per daug koncentruotis į draudžiamąjį atspalvį, kuris galėtų sudaryti klaidingą įspūdį, remiantis vien tik juo. Išstudijavus abu minėtus dokumentus atsiskleidžia platesnis vaizdas, aiškiai jaučiamas Bažnyčios padrąsinimas ir kvietimas muzikams prisidėti prie tarnystės ir Dievo skelbimo bei liudijimo per sakralią muziką.