© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
www.vargonai.lt

Skaitiniai

V-ojo tarptautinio M.K.Čiurlionio konkurso dienoraštis

I turas. Pirmoji diena

Pirmoji perklausos dalis pirmadienį suneramino. Vienas paskui kitą sekė “nesusitupėję”, neužtikrinti užsienio atlikėjai, iš kurių vertėtų išskirti nebent latvę L.Vilmane. Viena, kad ji grojo lėčiausiai iš visų, užtat vos ne idealiai tvarkingai. Bet ypatingai krito į akį jos puikiai sutvarkytos gaidos ir buvo girdėti nepriekaištingai atlikti “namų darbai” - iš anksto pasiruoštos registruotės. Egzotiškasis korėjietis W.K.Choi - priešingai - buvo itin pasitikintis savimi ir temperamentingas. Tačiau stilistiniai jo atlikimo margumynai vertė stebėtis ir, be abejo, turės lemiamos reikšmės tolimesniam jo pasirodymui šiame konkurse... Lietuvaičių sėkmė pirmąjį konkurso vakarą - gana permaininga. Visiškai netoli idealaus sau atlikimo buvo Jurgita Kazakevičiūtė. Buvo ryšku, gyva, aktyvu. Nedidelis slydimas Bacho Trio, manykim, ypatingai neigiamos įtakos neturėtų turėti - galų gale, Jurga išsisuko labai profesionaliai. Ypatingai stipriai Liszte dirbo asistenčių tandemas J.Barkauskaitė - V.Survilaitė: Jurgitai faktiškai nediriguojant, jos dirbo kaip šveicariškas laikrodis! Agnės Petruškevičiūtės grojimas, deja, nebuvo tiek sėkmingas. Jos potencija, polėkis - kaip ant delno, tačiau pernelyg daug broko... Pradedant nuo elementaraus nuslydusio piršto Bruhnso akorde ir baigiant ištisais pasažais B-A-C-H. Azartas grojime buvo akivaizdus, bet techninė pusė kentėjo gan stipriai. Trio, greičiausiai, buvo bereikalingai sukopuliuoti pedalai: efektas - tarsi solo balsai būtų sopranas ir bosas. Reikšmė aiški: taip geriau pačiai girdėti grojant, bet akustiškai - ne pats geriausias rezultatas. Šnekant apie užsieniečius, patys ryškiausi buvo susibūrę vakarinėje perklausoje. Rusės J.Ikonnikovos grojimas atspindėjo nemenką koncertinę patirtį ir gerą techninę bazę. Tiesa, jos Bruhnsas suregistruotas gan “avantiūristiškai” - “o man taip gražu” principu; jame trūko lygaus pulso, stabilumo. Kita vertus, Trio (676) buvo grojamas itin “mechanizuotais” pedalais, o Liszte pasitaikė klaidelių. Ne prasčiau atrodė ir korėjietė K.Y.Lee. Stipri pianistiškai, užtikrinta, aiškiai - europietiškos mokyklos auklėtinė. Galbūt, Trio (676) vidinė ramybė buvo kiek migdanti, niveliuota... Tačiau Liszto sunkiosios vietos išspręstos gana nestandartiškai agogiškai prisitaikant. Kiek nuvylė latvė U.Cintina, žėrėjusi aktyvumu per L.Lohmanno meistriškumo kursus rugpjūtį Vilniuje. Be abejo, girdėti, kad jos galva kupina žinių “kaip turi būti”, bet šiuokart tvirtumo - kaip nebuvę. Liszte nemažai techninių problemų - išvis, atrodo, kad tai ne jos muzika. Ne iš geriausios pusės nustebino dabartinis H.Metzgerio auklėtinis ukrainietis J.Vereščiagin, net nebandęs prisitaikyti prie sausos Filharmonijos salės akustikos. Pirmąją Bruhnso fugą ištisai valdė manieringai atliekamas kontrapunktas, o sudėtinga antrosios ritmika “nuėjo šuniui ant uodegos”... 2007 m. rugsėjo 18 d. 12 val.

I turas. Antroji diena

Suvesti pirmojo turo rezultatai. Viskas užtruko daugiau nei trigubai ilgiau, negu buvo skelbta iškart po perklausos. Ką žiuri “dalinosi”, deja, dauguma taip ir nesužinosim... Bet pradžioje - apie antrosios dienos narsuolius. Burtai vėl taip krito, kad lietuvės merginos buvo atskirtos viena nuo kitos - tarp visų trijų, D.Savickaitės, I.Gerikaitės ir N.Polukord, įsiterpė po vieną užsienio svečią. Patogu, norint lyginti, bet gal ir ne itin dėkinga grojant. Ypač kai tie užsieniečiai tokie kontrastingi. Dienos grojimą pradėjo olandas G.Boelen. Jo atlikime gerai derėjo stilistiškai orientuotos registruotės, racionali grojimo technika (ypatingai - pedaluose), užtikrintas instrumento ypatybių panaudojimas. Taupiomis savo registruotėmis jis tarsi išreiškė tam tikrą bjaurėjimąsi itin aštriomis neobarokinėmis A.Schuke’s mixturomis. Greičiausiai, tik jo vieno Lisztas ir buvo pilnas tikrų romantinių spalvų. Ne mažiau santūrus pasirodė ir belgas J.L.Thellin, kurio muzikavimas kvepėjo griežtu akademiškumu. Protarpiais net pasirodė, kad muzika paliauja tekėti, dingsta ritminė spyruoklė, kaip antai - tampriojoje Bruhnso fugoje. Jo atliekamas Choralinis trio (676) buvo bene lėčiausias visame pirmajame ture, o Liszto pabaigos registruotei, matyt, pritrūko laiko: nuo oktavinio epizodo iki pat pabaigos vyravo Pleno. Grįžtant prie merginų, už kurias labiausiai “sirgome”, verta paminėti, kad visos sugrojo tikrai pagal savo galimybes - praradimų jei ir pasitaikė, tai tik labai nežymūs. D.Savickaitės programa suskambo vientisai, stabiliai ir brandžiai. Sustatytos “klasikinės” registruotės, puikiai derančios su pačios Dovilės grojimo maniera, stiliaus pajautimu. Tiesa, kiek įkyrokas pasirodė besikartojantis vienodas trijų smūgių trelis Bacho Trio, o ir Liszte žemė iš po suolo išslydo būtent po kojinio trelio... Savo grojimu maloniai nustebino Indrė Gerikaitė. Pavydėtinas jos susikaupimas labai pasitarnavo ramiam Trio vedimui - šis buvo grakštus ir vientisas. Deja, techniškajame Liszto B-A-C-H jautėsi nelabai tvirtos Indrės rankos ir trelyje spazmuojančios kojos, gamutėse pritrūko bėglumo. Indrės pasirodymas galėtų jai pačiai tapti atspirties tašku ateities darbams. Iki pertraukos dar spėjo pasirodyti ukrainietis T.Baginec ir vilnietė N.Polukord. Iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad svečio temperamentas uraganu nušluos visus esančius aplinkui! Kartu jis nebijojo pakankamai laisvai elgtis laike - Bruhnse buvo netgi prieita riba, kai cezūra primindavo laukimą. Po gerai išklausyto Trio sekė tikras listiškas virtuozinis B-A-C-H, kuriame Baginec pademonstravo savo neribotas technines galimybes. Jau pats faktas, kad ketvirtus metus vargonuojanti N.Polukord pasiruošė Čiurlionio konkursui, vertas straipsnio! Iš tiesų, mergina pasižymi iš prigimties puikia koordinacija, gerai girdi sudėtingas vargonines faktūras. Tačiau bendrą įspūdį kiek niokojo gamutėse į klasterius limpantys pirštai (tiek Bruhnse, tiek ir Liszte), savotiškas trelio “numuilinimas” Choraliniame trio. O didžiausių abejonių sukėlė asistentės Ž.Survilaitės uždaromas šveleris... (visgi - tarptautinis konkursas!..) Paskutinis trejetas nebuvo itin žavus, nepaisant to, jog australas G.Cheung grojo Lietuvoje pirmąkart girdimą ankstyvąją Liszto redakciją, o O.Kulikova iš Estijos stengėsi išpuošti muziką papildomais pagražinimais. Nebeatgaivino ir lenkės P.Swigon programa: ji buvo atliekama tarsi sunkiai ir intensyviai dirbant, po ko - nori nenori - teko ilsėtis, nors keli puslapiai gerokai per lėtos Liszto fugos nebuvo pati tinkamiausia tam vieta... Desertui - neatsargus žiuri pirmininko “perliukas”: “Nenuliūskite tie, kurie nepatekote į antrąjį turą! Juk jau po kokių dešimties metų jūs patys būsite kviečiami į tarptautinių konkursų žiuri...” 2007 m. rugsėjo 19 d. 10 val.

II turas. Pirmoji diena

M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso antrasis turas žavus tuo, kad jame labai daug išties nuostabios muzikos. Tad jeigu atlikėjams pavyksta atskleisti visus savo sumanymus, klausytojų palankumas - garantuotas. Pirmąjį stambų muzikos “bloką” sudaro J.S.Bacho tokatos. Kol kas, pirmąją antrojo turo dieną, skambėjo trys iš jų: “dorinė”, F-dur bei Tokata, Adagio ir Fuga C-dur (daug kur Europoje tiesiog trumpinama kaip TAF) - pastaroji net keturis kartus. Nepaisant vienodo muzikinio teksto, šie atlikimai gerokai skyrėsi vienas nuo kito tiek vidine energetika, tiek registruotėmis, tiek tempais, o galų gale - tiesiog išpildymo sėkme. Tarp sėkmingiausių reikėtų priskirti J.Kazakevičiūtės ir K.Y.Lee variantus: pirmasis gal net kiek perdėtai aktyvus, aplenkiantis “ilgą” Kazimiero bažnyčios akustiką, o antrasis - labai techniškas, subalansuotai registruotas, nors neišvengęs ir keleto slystelėjimų Fugoje. Pakankamai stiprus buvo ir U.Cintinos TAF išpildymas: čia - tiek Tokatoje, tiek Fugoje - registruotė parinkta gerokai masyvesnė, bet artikuliacija buvo tiek aktyvi, kad pilnai derėjo su akustika, ir visi balsai buvo aiškiai girdimi. Latvės grojime kiek daugiau abejonių sukėlė Adagio dalis: norint išgirsti solo balsą, reikėjo gerokai įtempti klausą... Tam tikras va bank TAF atlikimas nuskambėjo iš po korėjiečio W.K.Choi pirštų: čia lyg sukosi tariamas malūnas - nesijautė harmoninių posūkių, muzika liejosi akustiškai, pasitaikė nemažai bereikalingų “nuotykių”. Abi viešnios iš Rusijos buvo pasirinkusios kitas tokatas: Y.Draginda grojo Tokatą F-dur, o J.Ikonnikova - “Dorinę”, d-moll. Dragindos grojime - kaip, beje, ir pirmojo turo Bacho Trio - dėmesys nevalingai krypo į vienodai, vos ne kariškai trumpai grojamas pedalų aštuntines. Tokatos registruotėje pedalui buvo skirtas ypatingas dėmesys, tačiau rankų faktūra dėl to tik prapuolė... Gerokai nesėkminga tapo J.Ikonnikovos “Dorinė”. Joje tai rankos, tai kojos vis nuklysdavo “į lankas”, o Fugos vidury tarp savęs susipynė iki tol pakankamai aiškiai vedami balsai. Visiškai kitokios muzikos sritis - tai C.Francko Didieji choralai, romantinės prancūzų muzikos viršūnė. Kiekviename MKČ konkurse dalyviai susiduria su viena ir ta pačia problema: kaip juos registruoti pakankamai “aromantiškais” Oberlingerio vargonais?! Ir šiuo atveju - kiek žmonių, tiek skirtingų nuomonių. (Galima būtų spėti, kad ir žiuri tarpe...) Kontrasto dėlei, pirmiausia norėtųsi paminėti gana kurioziškus atvejus - abiejų rusaičių grojamą III-ąjį Choralą a-moll. Jei J.Ikonnikovos atliekamoje Trompetos solo padaloje 4 pėdos į akompanimentą papuolė, matyt, per klaidą (ši už poros taktų buvo ištaisyta), tai Y.Draginda, rodos, buvo šventai įsitikinusi, jog būtent toks variantas ir yra teisingas. Bet užtat vėliau sekusiame temos plėtojime abi kaip susitarusios rinkosi obertoninę registruotę be 8 pėdų pagrindo!.. Bendras šių merginų atliekamo Trečiojo Choralo įspūdis buvo taip pat panašus: putojantis, springstantis, net isteriškas. Tas pats Trečiasis skambėjo dar sykį W.K.Choi pasirodyme. Jame ekstremumų buvo tarsi išvengta, ir principiniai dalykai perskaityti pakankamai raštingai. Tačiau visgi virtuoziškumas ir šiuo atveju buvo linkęs vyrauti prieš poetiškumą. Trečiadienio popietę vienąsyk suskambo Pirmasis Choralas E-dur, kurį komisijos vertinimui pateikė J.Kazakevičiūtė. Sudarytoje registruotėje, matyt, sąmoningai buvo vengiama vokiškų liežuvėlių skambesio, o laisvam muzikiniam kvėpavimui būtų galėjęs gerai patalkinti pakankamai efektyvus tų vargonų šveleris. Didžiausių kontroversijų po trečiadienio grojimo visgi turėtų susilaukti Antrojo Choralo h-moll išpildymai (K.Y.Lee ir U.Cintina), kurie tarp savęs skyrėsi kaip diena ir naktis. Korėjietės atlikime atsispindėjo patirtis ir žinojimas. Jos registruotė, nors pakankamai asketiška ir apsiribojanti vos ne vien tik liežuvėliais, buvo itin tikslus autorinių nuorodų perskaitymas, taip vertinamas kai kuriuose reikšminguose vargonų konkursuose. Ir - priešingai - U.Cintina registruodama elgėsi kaip tikra laisvamanė, žinanti, kad prancūziškų atgarsių 50-ųjų Oberlingeryje neverta net pradėti ieškoti. Deja, jos Choralas patyrė gana daug teksto nuostolių. Ir paskutinis atskiras puslapis antrojo turo programoje - tai lietuviška muzika. Kaip galima buvo ir tikėtis, šioje grupėje Jurgitos atlikimas atitiko visus geriausius kanonus - tas ypač pasakytina apie Čiurlionio Fugas (cis-moll ir Fuga-choralas a-moll). Ne mažiau efektinga buvo ir korėjietės Lee atliekama lietuviška muzika. Nors į “Kyrie” - Fugą ir įsimetė klaidelė, tačiau A.Martinaičio kūrinio “MKČ” premjera savo muzikalumu ir pauzių įprasminimu nepaliko abejingų. Kompaktiškas ir vaizdingas buvo W.K.Choi F.Latėno “Žvaigždžių lietaus” perskaitymas, tuo tarpu, J.Ikonnikovos atliekamas F.Latėno “Švytėjimas” kažkodėl tapo labai neramus, per prievartą stumiamas pirmyn. Ir, deja, tam tikra avantiūra kvepėjo U.Cintinos lietuviškasis repertuaras. Susidarė įspūdis, kad tekstai - visiškai “žali”, ir grojimas niekuo, išskyrus klaidomis, nenustebino. 2007 m. rugsėjo 20 d. 10 val.

II turas. Antroji diena

Antrąją antrojo turo popietę konkurso dalyviai bandė visus “užburti” trimis poromis bachų: po du kartus skambėjo TAF, “Dorinė” ir populiariausioji d-moll. TAF vargonininkams - visgi, kietas riešutėlis. Šį ciklą groję J.Vereščiagin ir D.Savickaitė kiekvienas savaip tvarkėsi su pluošteliu problemų. Buvo aiškiai girdėti, kad ukrainietis yra sistemingai mokomas artikuliuoto grojimo, nors per tai jo atliekamos pedalų linijos Tokatoje vos ne slydo paviršiumi. Liko įspūdis, kad jis taip ir nespėjo reaguoti į pakeliui pasitaikančią harmonijų kaitą, o vien tik “stūmė reikalą” vis pirmyn ir pirmyn. Dovilė, tuo tarpu, susižavėjusi Europoj įgytomis žiniomis, Tokatai pasirinko ne itin dėkingą registruotės variantą, kuris akustiškai smarkiai suvėlė pedalus - tarpais juos girdėti buvo įmanoma tik labai gerai žinant muzikinį tekstą. Adagio daliai abu rinkosi panašų skambesį su solo principalu. Abu nepralošė, nors Vereščiagino naudota artikuliacija būtų gal geriau tikusi Cornetui ar Trompetai, o Savickaitės puošybinės gamutės atrodė kaip papilta košytė. Labai stabiliai nuskambėjo J.Vereščiagino atliekama Fuga, registruota grakščiu Pleno su liežuvėliu pedaluose. D.Savickaitės grojime gi artikuliaciškai labai skyrėsi Fugos padalos su pedalais ir be jų: grodama vien rankom, Dovilė nesinaudojo atrama vidury takto, kas iškart keitė judėjimo pobūdį. Rodės, kad - paprasčiausiai - grojama kitu tempu. Kita pora - J.L.Thellino ir T.Bagineco atliekamos “Dorinės”. Ši tokata - tai savotiška “sunkioji artilerija”, ypač ukrainiečio rankose. Jam pakako kantrybės ir energijos tiek Tokatą, tiek Fugą “ištempti” ne itin kilminga Oberlingerio vargonų Pleno registruote. Tuosyk, belgas sukosi iš padėties kaip įmanydamas: Fugą pradėjęs 8 ir 4 pėdų principalais, jis ją nuosekliai augino - kartais netgi dramaturgiškai niekuo nepagrįstose vietose pridėdamas registrus. Taip pat nustebino kai kurie jo naudoti stilistiškai svetimi šiai muzikai pagražinimai. Čiurlionio konkurse atsirado du drąsuoliai, ėmęsi visame pasaulyje populiariausio vargoninio kūrinio, Tokatos ir Fugos d-moll. Ir problema anaiptol ne tame, kad kiekvienas vargonininkas turi savo grynai asmeninį santykį su šiuo kūriniu - per amžius susidariusios atlikimo klišės mums jau seniai nebeleidžia taisyklingai perskaityti jo muzikinio teksto! Teatleidžia ir teneįsižeidžia lietuviai-kolegos, bet būtent tuo ir skiriasi profesionalus ir mėgėjiškas vargonavimas, ir antrame ture nuskambėję d-moll’io variantai (G.Boelen ir N.Polukord) - puikus tam pavyzdys. Savotiškų staigmenų šįkart pateikė konkurso dalyviai, atlikdami lietuvišką muziką. Du iš jų, J.Vereščiagin ir N.Polukord bandė inspiruotis V.Barkausko kūriniu, trys rinkosi V.Bartulio “Mėnulio šviesą” (G.Boelen, D.Savickaitė ir J.L.Thellin), o T.Baginec - F.Latėno “Švytėjimą”. Emociškai stiprūs ir kokybiški buvo “Mėnulio šviesos” išpildymai, nors belgų vargonininkas čia išsiskyrė labai subtiliu garsinės skalės niuansavimu. Ne mažiau tvarkinga buvo “Švytėjimo” traktuotė, bet tarpais kilo įtarimų, kad konkursantas truputį “nesudera” su asistentu. Įdomu buvo klausytis M.K.Čiurlionio Fugų. Jose J.Vereščiagin liko ištikimas pakankamai sausai stilistikai - fugos (a-moll ir fis-moll) liko įspraustos į griežtus ir gan nuobodžius rėmus. Kiti dalyviai labai atidžiai ir rūpestingai sekė Čiurlionio harmonijų vingius ir net nepabijojo į Fugos-choralo pedalus “įmontuoti” 16 pėdų! T.Baginec iš lietuviškos muzikos net sudarė mini-ciklą, įterpdamas Latėno pjesę tarp dviejų Čiurlionio fugų (a-moll ir cis-moll) - tuo jo programa, apskritai, tapo koncentrinio pobūdžio. Atskirą žodį tenka tarti apie D.Savickaitės atliktą Čiurlionio muziką. Negana to, kad grojimo metu kažkoks paklydęs turistas atliko žiuri narių “apžiūrą”, tuo prajuokinęs didžiąją klausytojų dalį... Tačiau pačią vargonininkę, matyt, nugalėjo įtampa: jos Čiurlionis tapo nervingu ir gerokai greitesniu nei įprasta. Ir vėl labai kontrastingi buvo C.Francko Choralų pateikimai. Dalis nuėjo tiesiausiu “kas gaidose parašyta” keliu, rinkdamiesi, tarkim, Vox Humana choraliniams epizodams (J.Vereščiagin, J.L.Thellin) - jie neteko jokių šio registro dinaminio keitimo galimybių, ir kartais šie epizodai skambėjo kaip paprasčiausias fortissimo. Solinėms vietoms, beje, visi taikė labai artimas registruotes, naudodami tą nelankstų III manualo Krummhorn registrą, tačiau traktavo pakankamai įvairiai: J.Vereščiagin (Choralas h-moll) net ir šią muziką griežtai “taktavo”, D.Savickaitė (Choralas E-dur) nuskubėjo prancūziškos dainelės stiliuje; kita vyrija - G.Boelen (Choralas h-moll), J.L.Thellin (Choralas E-dur) ir T.Baginec (Choralas h-moll) pasirodė jautrūs ir lankstūs. Tad šias jaudinančias, kai kur - labai skausmingas, dvasines istorijas veik visiems pavyko sklandžiai papasakoti. Deja, N.Polukord atlikta Fantazija A-dur eilinį kartą sužlugdė mitą, kad C.Francką įmanoma išmokti groti 12-os balsų vargonais: jos registruotė liko be jokios vidinės logikos, dramaturgija plūduriavo paviršiuje, o iškilmingumą ir patosą galima buvo tik nujausti. 2007 m. rugsėjo 21 d. 13 val.

Finalas

Po Šv. Kazimiero bažnyčios skliautais nuaidėjo paskutiniai konkurso garsai - šeši atrinktieji sugrojo trečiąjį turą. Nors perklausa vyko šeštadienį, didesnio, nei kitomis dienomis, klausytojų susidomėjimo ji nesulaukė. Matyt, tai jau tipiška Lietuvai vargoninė situacija... Aplinkybių dėka, pirmąja grojo korėjietė Ka Young Lee. Jos programą sudarė du privalomi kūriniai, M.K.Čiurlionio Fuga b-moll ir M.Regerio Fantazija ir Fuga d-moll, op. 135b, bei ryškus koncertinis M.Duruflé Preliudas ir Fuga, op.7, skirtas J.Alaino vardo įamžinimui. Kaip jau buvom įpratę per du pirmuosius turus, korėjietės atlikimas liko toks pat stabilus, paremtas apdairiai niuansuojamomis registruotėmis. Tikriausiai, nebuvo jai labai paprasta suraukti antakius ir įsijausti į niūrią Čiurlionio Fugos atmosferą: kur ne kur “šypteldavo” judresnis motyvas ar skubriai nuvinguriuodavo žalčiukas. Labai architektoniškai aiškiai buvo sustatyta visa Regerio Fantazija - ypatingai sklandūs buvo diminuendo, tarsi alsuotų didelis romantinis instrumentas. Jokių priekaištų - techninei atlikimo pusei; vienintelis slystelėjimas sulig paskutiniuoju pirmosios Fugos temos įstojimu ir liko tuo vieninteliu. Beje, visi trys konkursantai, rinkęsi 135b, kažkodėl itin aštriai traktavo antrąją temą - prie obertoninės registruotės pirmieji jos pravedimai skambėdavo tiesiog be 8 pėdų pagrindo, o pati tema lengvai iširdavo į smulkiausius motyvus. Lietuvoje palyginti retai skambant prancūzų virtuozinei muzikai, K.Y.Lee sugrotas M.Duruflé ciklas op. 7 buvo tikra atgaiva. Puikaus kūrinio puikus pasirinkimas konkurso finalui. Ryški, žėrinti ir užtikrintai atliekama muzika pilnai atskleidė geriausias korėjietės menines savybes. Iškart po to pasirodęs J.Vereščiagin iš Ukrainos, tikrąja žodžio prasme, užvertė besiklausančiuosius M.Regerio garsų lavina (skambėjo Fantazija “Ein feste Burg”, op.27). Vienon vieton supuolė daug nevykusių elementų: registruotė (choralinio fantazijos “stuburo”, net ir įdėmiai klausant, buvo neįmanoma atpažinti), pamirštas kvėpavimas, lyg besimankštinant grojamos trio padalos... Čiurlionio Fuga, deja, irgi nebuvo sėkminga. Ilgąsias besiraitančias muzikines linijas ukrainietis vedė stabčiodamas, trupindamas jas aštuntinėmis, o pakankamai agresyvi registruotė (liežuvėlis - šviesiausioje Fugos vietoje) visgi liko, iš esmės, mažai kontrastinga. Šiuo atveju mažai begelbėjo ir laisvoji programos dalis, sudaryta iš P.Ebeno ir A.Heillerio kūrinių. Pastarojo kompozitoriaus “Meditacija” suskambo tarsi Ebeno “Valpurgijos” tęsinys: supanašėjo jų tirštos harmonijos bei Grigališkojo choralo pamušalas, o A.Heillerio “Tanz- Toccata” iš šmaikščios parodomosios virtuozinės pjesės tapo gana vienaplaniška neraiškia mase. Po olandų vargonininko Gijs Boelen pasirodymo tiek publika, tiek ir vertinimo komisija, atrodo, ilgai gaudė kvapą. Tai buvo pats intensyviausias konkurso pasirodymas! Svečias gana veržliai ir aktyviai pradėjo Čiurlionio Fugą ir tą užsidegimą išlaikė iki pat paskutinio jos takto, nepaisant, kad tirštėjant faktūrai bendras tempas kiek nusėdo. Apie M.Regerio Sonatos d-moll, op. 60, išpildymą tektų kalbėti vien superliatyvais. Labai sumaniai suregistravęs visas tris sonatos dalis, olandas sugebėjo skaidriai (!) pateikti visą sudėtingą muzikinę medžiagą, neperspausti emocijų ir neužgriozdinti klausytojų dėmesio. Kažin, ar teks greitu metu Lietuvoje išgirsti bent panašų Regerio atlikimą?.. O nūdienos olandų vargonininko ir kompozitoriaus Jan Welmers (g.1937) “Litanija” tiesiog užbūrė kiekvieną, tuo metu buvusį bažnyčioje. Šį, savo sutartinių melodika bei lygumų įvaizdžiu, sakytum, “baltišką” kūrinį G.Boelen labai vykusiai įtraukė į programą. Praktiškai, likdamas vienoje spalvoje atlikėjas su neįtikėtina jėga užaugino jį iki kurtinančios, žymiai galingesnės už patį Regerį, kulminacijos, kupinos tik vargonais įmanomų išgauti puikių efektų. Dar vienas stiprus Regeris (Fantazija “Ein feste Burg”, op.27) praskambėjo belgo Jean Luc Thellin pasirodymo metu. Priešingai, nei anksčiau pasirodęs ukrainietis, šis konkursantas nepasiklydo sudėtingoje faktūroje ir nepabijojęs atverti priekinių trečiojo manualo skydų sustatė tobulą registruotę. Joje idealiai girdėjosi visi trio balsai, tarsi iš paukščio skrydžio buvo įmanoma ištisai, kaip nenutrūkstančią liniją sekti choralinę melodiją, o visas Fantazijos statinys iškilo kaip didinga gotikinė bažnyčia. Dėl C.Francko, matyt, galima būtų ginčytis (skambėjo “Malda” op.20). Negana to, kad pasitaikė vienas kitas teksto netikslumas, ne itin vientisas bei įtaigus buvo ir emocinis kūrinio pateikimas, net tam tikras šaltumas. Atlikėjas gana ilgai “taupė” liežuvėlius, o įjungė juos - toli gražu - ne tinkamiausioje vietoje. Pakankamai lėkštai suskambo liežuvėlis ir pačioje paskutinėje “Maldos” frazėje. Nelabai vykusiai registruotė buvo parinkta ir Čiurlionio Fugai, nors bendras susikaupimas ir kūrinio vieningumas paliko gerą įspūdį. Netikėtu disonansu nuaidėjo netrukus po belgo pasirodymo kilęs šurmulys: konkursantas, netverdamas savyje, kreipėsi į žiuri, skųsdamasis netinkamu asistavimu: netiksliai perjungiamomis kombinacijomis, ne vietoje verčiamais puslapiais, rankovėmis kabinamais klavišais... Deja, tai nebebuvo pirmas į viešumą išplaukęs panašaus pobūdžio skundas - organizatoriams, regis, teks gerokai koreguoti savo nusistatymus, siekiant išlaikyti tarptautinį susidomėjimą konkursu Lietuvoje. Labai rizikingą laisvąją programą pasirinko antrasis finale grojęs ukrainietis, T.Baginec. Jo pasirodymo pradžioje suskambo savojo laikmečio konkurentų - prancūzo L.Marchand’o (“Grand Dialogue”) ir vokiečio J.S.Bacho (Concerto G-dur, BWV 592) - muzika. Pirmiausiai, nepaisant pavadinimų, tai ne pati tikroji koncertinė muzika, reikalaujanti gilaus skirtingų šalių kultūrinės tradicijos išmanymo. Iš kitos pusės, Bacho koncertas net ir nebuvo 100% švariai sugrotas... Grubokai nuskambėjo solinis lėtosios vidurinės dalies balsas, o stokojant tesitūros prisiėjo laužyti kairės rankos linijas. Gerokai sunkiasvoriškai nuskambėjo ir privalomieji kūriniai - M.K.Čiurlionio Fuga b-moll, atlikta kiek neužtikrintai, ir M.Regerio Fantazija ir Fuga d-moll, op. 135b. Gana vienoda agogika suvienodino skirtingus Fantazijos epizodus, neišlavintą ausį galėjo žeisti gruboka registruotė. O Fugoje iki kosminių mastų buvo išdidintas kontrastas tarp pabrėžtinai lėtos - per tai net pamirštančios dainuoti - pirmosios temos ir ultratrumpais štrichais atliekamos antrosios. Finalinį Jurgitos Kazakevičiūtės pasirodymą, greičiausiai, ne itin moralu aptarinėti: juk klausimas buvo ne “kaip gerai ji pagros”, bet “ar sugros”. Jurgita viltis pateisino... 2007 m. rugsėjo 23 d. 17.30 val.

Konkurso rezultatai

I premija - Jurgita Kazakevičiūtė (Lietuva) II premija - Ka Young Lee (Pietų Korėja) III premija - Jean Luc Thellin (Belgija) Diplomai: Taras Baginets (Ukraina), Gijs Boelen (Nyderlandai), Jevgen Vereščiagin (Ukraina) Specialusis prizas už geriausiai atliktą M.K.Čiurlionio kūrinį - Gijs Boelen (Nyderlandai) Specialusis prizas už geriausiai atliktą lietuvių kompozitoriaus kūrinį - Taras Baginets (Ukraina)
Dr. Balys Vaitkus, 2007
© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Dr. Balys Vaitkus, 2007

V-ojo tarptautinio M.K.Čiurlionio

konkurso dienoraštis

I turas. Pirmoji diena

Pirmoji perklausos dalis pirmadienį suneramino. Vienas paskui kitą sekė “nesusitupėję”, neužtikrinti užsienio atlikėjai, iš kurių vertėtų išskirti nebent latvę L.Vilmane. Viena, kad ji grojo lėčiausiai iš visų, užtat vos ne idealiai tvarkingai. Bet ypatingai krito į akį jos puikiai sutvarkytos gaidos ir buvo girdėti nepriekaištingai atlikti “namų darbai” - iš anksto pasiruoštos registruotės. Egzotiškasis korėjietis W.K.Choi - priešingai - buvo itin pasitikintis savimi ir temperamentingas. Tačiau stilistiniai jo atlikimo margumynai vertė stebėtis ir, be abejo, turės lemiamos reikšmės tolimesniam jo pasirodymui šiame konkurse... Lietuvaičių sėkmė pirmąjį konkurso vakarą - gana permaininga. Visiškai netoli idealaus sau atlikimo buvo Jurgita Kazakevičiūtė. Buvo ryšku, gyva, aktyvu. Nedidelis slydimas Bacho Trio, manykim, ypatingai neigiamos įtakos neturėtų turėti - galų gale, Jurga išsisuko labai profesionaliai. Ypatingai stipriai Liszte dirbo asistenčių tandemas J.Barkauskaitė - V.Survilaitė: Jurgitai faktiškai nediriguojant, jos dirbo kaip šveicariškas laikrodis! Agnės Petruškevičiūtės grojimas, deja, nebuvo tiek sėkmingas. Jos potencija, polėkis - kaip ant delno, tačiau pernelyg daug broko... Pradedant nuo elementaraus nuslydusio piršto Bruhnso akorde ir baigiant ištisais pasažais B-A-C-H. Azartas grojime buvo akivaizdus, bet techninė pusė kentėjo gan stipriai. Trio, greičiausiai, buvo bereikalingai sukopuliuoti pedalai: efektas - tarsi solo balsai būtų sopranas ir bosas. Reikšmė aiški: taip geriau pačiai girdėti grojant, bet akustiškai - ne pats geriausias rezultatas. Šnekant apie užsieniečius, patys ryškiausi buvo susibūrę vakarinėje perklausoje. Rusės J.Ikonnikovos grojimas atspindėjo nemenką koncertinę patirtį ir gerą techninę bazę. Tiesa, jos Bruhnsas suregistruotas gan “avantiūristiškai” - “o man taip gražu” principu; jame trūko lygaus pulso, stabilumo. Kita vertus, Trio (676) buvo grojamas itin “mechanizuotais” pedalais, o Liszte pasitaikė klaidelių. Ne prasčiau atrodė ir korėjietė K.Y.Lee. Stipri pianistiškai, užtikrinta, aiškiai - europietiškos mokyklos auklėtinė. Galbūt, Trio (676) vidinė ramybė buvo kiek migdanti, niveliuota... Tačiau Liszto sunkiosios vietos išspręstos gana nestandartiškai agogiškai prisitaikant. Kiek nuvylė latvė U.Cintina, žėrėjusi aktyvumu per L.Lohmanno meistriškumo kursus rugpjūtį Vilniuje. Be abejo, girdėti, kad jos galva kupina žinių “kaip turi būti”, bet šiuokart tvirtumo - kaip nebuvę. Liszte nemažai techninių problemų - išvis, atrodo, kad tai ne jos muzika. Ne iš geriausios pusės nustebino dabartinis H.Metzgerio auklėtinis ukrainietis J.Vereščiagin, net nebandęs prisitaikyti prie sausos Filharmonijos salės akustikos. Pirmąją Bruhnso fugą ištisai valdė manieringai atliekamas kontrapunktas, o sudėtinga antrosios ritmika “nuėjo šuniui ant uodegos”... 2007 m. rugsėjo 18 d. 12 val.

I turas. Antroji diena

Suvesti pirmojo turo rezultatai. Viskas užtruko daugiau nei trigubai ilgiau, negu buvo skelbta iškart po perklausos. Ką žiuri “dalinosi”, deja, dauguma taip ir nesužinosim... Bet pradžioje - apie antrosios dienos narsuolius. Burtai vėl taip krito, kad lietuvės merginos buvo atskirtos viena nuo kitos - tarp visų trijų, D.Savickaitės, I.Gerikaitės ir N.Polukord, įsiterpė po vieną užsienio svečią. Patogu, norint lyginti, bet gal ir ne itin dėkinga grojant. Ypač kai tie užsieniečiai tokie kontrastingi. Dienos grojimą pradėjo olandas G.Boelen. Jo atlikime gerai derėjo stilistiškai orientuotos registruotės, racionali grojimo technika (ypatingai - pedaluose), užtikrintas instrumento ypatybių panaudojimas. Taupiomis savo registruotėmis jis tarsi išreiškė tam tikrą bjaurėjimąsi itin aštriomis neobarokinėmis A.Schuke’s mixturomis. Greičiausiai, tik jo vieno Lisztas ir buvo pilnas tikrų romantinių spalvų. Ne mažiau santūrus pasirodė ir belgas J.L.Thellin, kurio muzikavimas kvepėjo griežtu akademiškumu. Protarpiais net pasirodė, kad muzika paliauja tekėti, dingsta ritminė spyruoklė, kaip antai - tampriojoje Bruhnso fugoje. Jo atliekamas Choralinis trio (676) buvo bene lėčiausias visame pirmajame ture, o Liszto pabaigos registruotei, matyt, pritrūko laiko: nuo oktavinio epizodo iki pat pabaigos vyravo Pleno. Grįžtant prie merginų, už kurias labiausiai “sirgome”, verta paminėti, kad visos sugrojo tikrai pagal savo galimybes - praradimų jei ir pasitaikė, tai tik labai nežymūs. D.Savickaitės programa suskambo vientisai, stabiliai ir brandžiai. Sustatytos “klasikinės” registruotės, puikiai derančios su pačios Dovilės grojimo maniera, stiliaus pajautimu. Tiesa, kiek įkyrokas pasirodė besikartojantis vienodas trijų smūgių trelis Bacho Trio, o ir Liszte žemė iš po suolo išslydo būtent po kojinio trelio... Savo grojimu maloniai nustebino Indrė Gerikaitė. Pavydėtinas jos susikaupimas labai pasitarnavo ramiam Trio vedimui - šis buvo grakštus ir vientisas. Deja, techniškajame Liszto B-A-C-H jautėsi nelabai tvirtos Indrės rankos ir trelyje spazmuojančios kojos, gamutėse pritrūko bėglumo. Indrės pasirodymas galėtų jai pačiai tapti atspirties tašku ateities darbams. Iki pertraukos dar spėjo pasirodyti ukrainietis T.Baginec ir vilnietė N.Polukord. Iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti, kad svečio temperamentas uraganu nušluos visus esančius aplinkui! Kartu jis nebijojo pakankamai laisvai elgtis laike - Bruhnse buvo netgi prieita riba, kai cezūra primindavo laukimą. Po gerai išklausyto Trio sekė tikras listiškas virtuozinis B-A-C-H, kuriame Baginec pademonstravo savo neribotas technines galimybes. Jau pats faktas, kad ketvirtus metus vargonuojanti N.Polukord pasiruošė Čiurlionio konkursui, vertas straipsnio! Iš tiesų, mergina pasižymi iš prigimties puikia koordinacija, gerai girdi sudėtingas vargonines faktūras. Tačiau bendrą įspūdį kiek niokojo gamutėse į klasterius limpantys pirštai (tiek Bruhnse, tiek ir Liszte), savotiškas trelio “numuilinimas” Choraliniame trio. O didžiausių abejonių sukėlė asistentės Ž.Survilaitės uždaromas šveleris... (visgi - tarptautinis konkursas!..) Paskutinis trejetas nebuvo itin žavus, nepaisant to, jog australas G.Cheung grojo Lietuvoje pirmąkart girdimą ankstyvąją Liszto redakciją, o O.Kulikova iš Estijos stengėsi išpuošti muziką papildomais pagražinimais. Nebeatgaivino ir lenkės P.Swigon programa: ji buvo atliekama tarsi sunkiai ir intensyviai dirbant, po ko - nori nenori - teko ilsėtis, nors keli puslapiai gerokai per lėtos Liszto fugos nebuvo pati tinkamiausia tam vieta... Desertui - neatsargus žiuri pirmininko “perliukas”: “Nenuliūskite tie, kurie nepatekote į antrąjį turą! Juk jau po kokių dešimties metų jūs patys būsite kviečiami į tarptautinių konkursų žiuri...” 2007 m. rugsėjo 19 d. 10 val.

II turas. Pirmoji diena

M.K.Čiurlionio vargonininkų konkurso antrasis turas žavus tuo, kad jame labai daug išties nuostabios muzikos. Tad jeigu atlikėjams pavyksta atskleisti visus savo sumanymus, klausytojų palankumas - garantuotas. Pirmąjį stambų muzikos “bloką” sudaro J.S.Bacho tokatos. Kol kas, pirmąją antrojo turo dieną, skambėjo trys iš jų: “dorinė”, F-dur bei Tokata, Adagio ir Fuga C- dur (daug kur Europoje tiesiog trumpinama kaip TAF) - pastaroji net keturis kartus. Nepaisant vienodo muzikinio teksto, šie atlikimai gerokai skyrėsi vienas nuo kito tiek vidine energetika, tiek registruotėmis, tiek tempais, o galų gale - tiesiog išpildymo sėkme. Tarp sėkmingiausių reikėtų priskirti J.Kazakevičiūtės ir K.Y.Lee variantus: pirmasis gal net kiek perdėtai aktyvus, aplenkiantis “ilgą” Kazimiero bažnyčios akustiką, o antrasis - labai techniškas, subalansuotai registruotas, nors neišvengęs ir keleto slystelėjimų Fugoje. Pakankamai stiprus buvo ir U.Cintinos TAF išpildymas: čia - tiek Tokatoje, tiek Fugoje - registruotė parinkta gerokai masyvesnė, bet artikuliacija buvo tiek aktyvi, kad pilnai derėjo su akustika, ir visi balsai buvo aiškiai girdimi. Latvės grojime kiek daugiau abejonių sukėlė Adagio dalis: norint išgirsti solo balsą, reikėjo gerokai įtempti klausą... Tam tikras va bank TAF atlikimas nuskambėjo iš po korėjiečio W.K.Choi pirštų: čia lyg sukosi tariamas malūnas - nesijautė harmoninių posūkių, muzika liejosi akustiškai, pasitaikė nemažai bereikalingų “nuotykių”. Abi viešnios iš Rusijos buvo pasirinkusios kitas tokatas: Y.Draginda grojo Tokatą F-dur, o J.Ikonnikova - “Dorinę”, d-moll. Dragindos grojime - kaip, beje, ir pirmojo turo Bacho Trio - dėmesys nevalingai krypo į vienodai, vos ne kariškai trumpai grojamas pedalų aštuntines. Tokatos registruotėje pedalui buvo skirtas ypatingas dėmesys, tačiau rankų faktūra dėl to tik prapuolė... Gerokai nesėkminga tapo J.Ikonnikovos “Dorinė”. Joje tai rankos, tai kojos vis nuklysdavo “į lankas”, o Fugos vidury tarp savęs susipynė iki tol pakankamai aiškiai vedami balsai. Visiškai kitokios muzikos sritis - tai C.Francko Didieji choralai, romantinės prancūzų muzikos viršūnė. Kiekviename MKČ konkurse dalyviai susiduria su viena ir ta pačia problema: kaip juos registruoti pakankamai “aromantiškais” Oberlingerio vargonais?! Ir šiuo atveju - kiek žmonių, tiek skirtingų nuomonių. (Galima būtų spėti, kad ir žiuri tarpe...) Kontrasto dėlei, pirmiausia norėtųsi paminėti gana kurioziškus atvejus - abiejų rusaičių grojamą III-ąjį Choralą a-moll. Jei J.Ikonnikovos atliekamoje Trompetos solo padaloje 4 pėdos į akompanimentą papuolė, matyt, per klaidą (ši už poros taktų buvo ištaisyta), tai Y.Draginda, rodos, buvo šventai įsitikinusi, jog būtent toks variantas ir yra teisingas. Bet užtat vėliau sekusiame temos plėtojime abi kaip susitarusios rinkosi obertoninę registruotę be 8 pėdų pagrindo!.. Bendras šių merginų atliekamo Trečiojo Choralo įspūdis buvo taip pat panašus: putojantis, springstantis, net isteriškas. Tas pats Trečiasis skambėjo dar sykį W.K.Choi pasirodyme. Jame ekstremumų buvo tarsi išvengta, ir principiniai dalykai perskaityti pakankamai raštingai. Tačiau visgi virtuoziškumas ir šiuo atveju buvo linkęs vyrauti prieš poetiškumą. Trečiadienio popietę vienąsyk suskambo Pirmasis Choralas E-dur, kurį komisijos vertinimui pateikė J.Kazakevičiūtė. Sudarytoje registruotėje, matyt, sąmoningai buvo vengiama vokiškų liežuvėlių skambesio, o laisvam muzikiniam kvėpavimui būtų galėjęs gerai patalkinti pakankamai efektyvus tų vargonų šveleris. Didžiausių kontroversijų po trečiadienio grojimo visgi turėtų susilaukti Antrojo Choralo h-moll išpildymai (K.Y.Lee ir U.Cintina), kurie tarp savęs skyrėsi kaip diena ir naktis. Korėjietės atlikime atsispindėjo patirtis ir žinojimas. Jos registruotė, nors pakankamai asketiška ir apsiribojanti vos ne vien tik liežuvėliais, buvo itin tikslus autorinių nuorodų perskaitymas, taip vertinamas kai kuriuose reikšminguose vargonų konkursuose. Ir - priešingai - U.Cintina registruodama elgėsi kaip tikra laisvamanė, žinanti, kad prancūziškų atgarsių 50-ųjų Oberlingeryje neverta net pradėti ieškoti. Deja, jos Choralas patyrė gana daug teksto nuostolių. Ir paskutinis atskiras puslapis antrojo turo programoje - tai lietuviška muzika. Kaip galima buvo ir tikėtis, šioje grupėje Jurgitos atlikimas atitiko visus geriausius kanonus - tas ypač pasakytina apie Čiurlionio Fugas (cis-moll ir Fuga-choralas a-moll). Ne mažiau efektinga buvo ir korėjietės Lee atliekama lietuviška muzika. Nors į “Kyrie” - Fugą ir įsimetė klaidelė, tačiau A.Martinaičio kūrinio “MKČ” premjera savo muzikalumu ir pauzių įprasminimu nepaliko abejingų. Kompaktiškas ir vaizdingas buvo W.K.Choi F.Latėno “Žvaigždžių lietaus” perskaitymas, tuo tarpu, J.Ikonnikovos atliekamas F.Latėno “Švytėjimas” kažkodėl tapo labai neramus, per prievartą stumiamas pirmyn. Ir, deja, tam tikra avantiūra kvepėjo U.Cintinos lietuviškasis repertuaras. Susidarė įspūdis, kad tekstai - visiškai “žali”, ir grojimas niekuo, išskyrus klaidomis, nenustebino. 2007 m. rugsėjo 20 d. 10 val.

II turas. Antroji diena

Antrąją antrojo turo popietę konkurso dalyviai bandė visus “užburti” trimis poromis bachų: po du kartus skambėjo TAF, “Dorinė” ir populiariausioji d-moll. TAF vargonininkams - visgi, kietas riešutėlis. Šį ciklą groję J.Vereščiagin ir D.Savickaitė kiekvienas savaip tvarkėsi su pluošteliu problemų. Buvo aiškiai girdėti, kad ukrainietis yra sistemingai mokomas artikuliuoto grojimo, nors per tai jo atliekamos pedalų linijos Tokatoje vos ne slydo paviršiumi. Liko įspūdis, kad jis taip ir nespėjo reaguoti į pakeliui pasitaikančią harmonijų kaitą, o vien tik “stūmė reikalą” vis pirmyn ir pirmyn. Dovilė, tuo tarpu, susižavėjusi Europoj įgytomis žiniomis, Tokatai pasirinko ne itin dėkingą registruotės variantą, kuris akustiškai smarkiai suvėlė pedalus - tarpais juos girdėti buvo įmanoma tik labai gerai žinant muzikinį tekstą. Adagio daliai abu rinkosi panašų skambesį su solo principalu. Abu nepralošė, nors Vereščiagino naudota artikuliacija būtų gal geriau tikusi Cornetui ar Trompetai, o Savickaitės puošybinės gamutės atrodė kaip papilta košytė. Labai stabiliai nuskambėjo J.Vereščiagino atliekama Fuga, registruota grakščiu Pleno su liežuvėliu pedaluose. D.Savickaitės grojime gi artikuliaciškai labai skyrėsi Fugos padalos su pedalais ir be jų: grodama vien rankom, Dovilė nesinaudojo atrama vidury takto, kas iškart keitė judėjimo pobūdį. Rodės, kad - paprasčiausiai - grojama kitu tempu. Kita pora - J.L.Thellino ir T.Bagineco atliekamos “Dorinės”. Ši tokata - tai savotiška “sunkioji artilerija”, ypač ukrainiečio rankose. Jam pakako kantrybės ir energijos tiek Tokatą, tiek Fugą “ištempti” ne itin kilminga Oberlingerio vargonų Pleno registruote. Tuosyk, belgas sukosi iš padėties kaip įmanydamas: Fugą pradėjęs 8 ir 4 pėdų principalais, jis ją nuosekliai augino - kartais netgi dramaturgiškai niekuo nepagrįstose vietose pridėdamas registrus. Taip pat nustebino kai kurie jo naudoti stilistiškai svetimi šiai muzikai pagražinimai. Čiurlionio konkurse atsirado du drąsuoliai, ėmęsi visame pasaulyje populiariausio vargoninio kūrinio, Tokatos ir Fugos d-moll. Ir problema anaiptol ne tame, kad kiekvienas vargonininkas turi savo grynai asmeninį santykį su šiuo kūriniu - per amžius susidariusios atlikimo klišės mums jau seniai nebeleidžia taisyklingai perskaityti jo muzikinio teksto! Teatleidžia ir teneįsižeidžia lietuviai-kolegos, bet būtent tuo ir skiriasi profesionalus ir mėgėjiškas vargonavimas, ir antrame ture nuskambėję d-moll’io variantai (G.Boelen ir N.Polukord) - puikus tam pavyzdys. Savotiškų staigmenų šįkart pateikė konkurso dalyviai, atlikdami lietuvišką muziką. Du iš jų, J.Vereščiagin ir N.Polukord bandė inspiruotis V.Barkausko kūriniu, trys rinkosi V.Bartulio “Mėnulio šviesą” (G.Boelen, D.Savickaitė ir J.L.Thellin), o T.Baginec - F.Latėno “Švytėjimą”. Emociškai stiprūs ir kokybiški buvo “Mėnulio šviesos” išpildymai, nors belgų vargonininkas čia išsiskyrė labai subtiliu garsinės skalės niuansavimu. Ne mažiau tvarkinga buvo “Švytėjimo” traktuotė, bet tarpais kilo įtarimų, kad konkursantas truputį “nesudera” su asistentu. Įdomu buvo klausytis M.K.Čiurlionio Fugų. Jose J.Vereščiagin liko ištikimas pakankamai sausai stilistikai - fugos (a-moll ir fis-moll) liko įspraustos į griežtus ir gan nuobodžius rėmus. Kiti dalyviai labai atidžiai ir rūpestingai sekė Čiurlionio harmonijų vingius ir net nepabijojo į Fugos-choralo pedalus “įmontuoti” 16 pėdų! T.Baginec iš lietuviškos muzikos net sudarė mini- ciklą, įterpdamas Latėno pjesę tarp dviejų Čiurlionio fugų (a-moll ir cis-moll) - tuo jo programa, apskritai, tapo koncentrinio pobūdžio. Atskirą žodį tenka tarti apie D.Savickaitės atliktą Čiurlionio muziką. Negana to, kad grojimo metu kažkoks paklydęs turistas atliko žiuri narių “apžiūrą”, tuo prajuokinęs didžiąją klausytojų dalį... Tačiau pačią vargonininkę, matyt, nugalėjo įtampa: jos Čiurlionis tapo nervingu ir gerokai greitesniu nei įprasta. Ir vėl labai kontrastingi buvo C.Francko Choralų pateikimai. Dalis nuėjo tiesiausiu “kas gaidose parašyta” keliu, rinkdamiesi, tarkim, Vox Humana choraliniams epizodams (J.Vereščiagin, J.L.Thellin) - jie neteko jokių šio registro dinaminio keitimo galimybių, ir kartais šie epizodai skambėjo kaip paprasčiausias fortissimo. Solinėms vietoms, beje, visi taikė labai artimas registruotes, naudodami tą nelankstų III manualo Krummhorn registrą, tačiau traktavo pakankamai įvairiai: J.Vereščiagin (Choralas h-moll) net ir šią muziką griežtai “taktavo”, D.Savickaitė (Choralas E-dur) nuskubėjo prancūziškos dainelės stiliuje; kita vyrija - G.Boelen (Choralas h-moll), J.L.Thellin (Choralas E- dur) ir T.Baginec (Choralas h-moll) pasirodė jautrūs ir lankstūs. Tad šias jaudinančias, kai kur - labai skausmingas, dvasines istorijas veik visiems pavyko sklandžiai papasakoti. Deja, N.Polukord atlikta Fantazija A-dur eilinį kartą sužlugdė mitą, kad C.Francką įmanoma išmokti groti 12- os balsų vargonais: jos registruotė liko be jokios vidinės logikos, dramaturgija plūduriavo paviršiuje, o iškilmingumą ir patosą galima buvo tik nujausti. 2007 m. rugsėjo 21 d. 13 val.

Finalas

Po Šv. Kazimiero bažnyčios skliautais nuaidėjo paskutiniai konkurso garsai - šeši atrinktieji sugrojo trečiąjį turą. Nors perklausa vyko šeštadienį, didesnio, nei kitomis dienomis, klausytojų susidomėjimo ji nesulaukė. Matyt, tai jau tipiška Lietuvai vargoninė situacija... Aplinkybių dėka, pirmąja grojo korėjietė Ka Young Lee. Jos programą sudarė du privalomi kūriniai, M.K.Čiurlionio Fuga b-moll ir M.Regerio Fantazija ir Fuga d-moll, op. 135b, bei ryškus koncertinis M.Duruflé Preliudas ir Fuga, op.7, skirtas J.Alaino vardo įamžinimui. Kaip jau buvom įpratę per du pirmuosius turus, korėjietės atlikimas liko toks pat stabilus, paremtas apdairiai niuansuojamomis registruotėmis. Tikriausiai, nebuvo jai labai paprasta suraukti antakius ir įsijausti į niūrią Čiurlionio Fugos atmosferą: kur ne kur “šypteldavo” judresnis motyvas ar skubriai nuvinguriuodavo žalčiukas. Labai architektoniškai aiškiai buvo sustatyta visa Regerio Fantazija - ypatingai sklandūs buvo diminuendo, tarsi alsuotų didelis romantinis instrumentas. Jokių priekaištų - techninei atlikimo pusei; vienintelis slystelėjimas sulig paskutiniuoju pirmosios Fugos temos įstojimu ir liko tuo vieninteliu. Beje, visi trys konkursantai, rinkęsi 135b, kažkodėl itin aštriai traktavo antrąją temą - prie obertoninės registruotės pirmieji jos pravedimai skambėdavo tiesiog be 8 pėdų pagrindo, o pati tema lengvai iširdavo į smulkiausius motyvus. Lietuvoje palyginti retai skambant prancūzų virtuozinei muzikai, K.Y.Lee sugrotas M.Duruflé ciklas op. 7 buvo tikra atgaiva. Puikaus kūrinio puikus pasirinkimas konkurso finalui. Ryški, žėrinti ir užtikrintai atliekama muzika pilnai atskleidė geriausias korėjietės menines savybes. Iškart po to pasirodęs J.Vereščiagin iš Ukrainos, tikrąja žodžio prasme, užvertė besiklausančiuosius M.Regerio garsų lavina (skambėjo Fantazija “Ein feste Burg”, op.27). Vienon vieton supuolė daug nevykusių elementų: registruotė (choralinio fantazijos “stuburo”, net ir įdėmiai klausant, buvo neįmanoma atpažinti), pamirštas kvėpavimas, lyg besimankštinant grojamos trio padalos... Čiurlionio Fuga, deja, irgi nebuvo sėkminga. Ilgąsias besiraitančias muzikines linijas ukrainietis vedė stabčiodamas, trupindamas jas aštuntinėmis, o pakankamai agresyvi registruotė (liežuvėlis - šviesiausioje Fugos vietoje) visgi liko, iš esmės, mažai kontrastinga. Šiuo atveju mažai begelbėjo ir laisvoji programos dalis, sudaryta iš P.Ebeno ir A.Heillerio kūrinių. Pastarojo kompozitoriaus “Meditacija” suskambo tarsi Ebeno “Valpurgijos” tęsinys: supanašėjo jų tirštos harmonijos bei Grigališkojo choralo pamušalas, o A.Heillerio “Tanz- Toccata” iš šmaikščios parodomosios virtuozinės pjesės tapo gana vienaplaniška neraiškia mase. Po olandų vargonininko Gijs Boelen pasirodymo tiek publika, tiek ir vertinimo komisija, atrodo, ilgai gaudė kvapą. Tai buvo pats intensyviausias konkurso pasirodymas! Svečias gana veržliai ir aktyviai pradėjo Čiurlionio Fugą ir tą užsidegimą išlaikė iki pat paskutinio jos takto, nepaisant, kad tirštėjant faktūrai bendras tempas kiek nusėdo. Apie M.Regerio Sonatos d-moll, op. 60, išpildymą tektų kalbėti vien superliatyvais. Labai sumaniai suregistravęs visas tris sonatos dalis, olandas sugebėjo skaidriai (!) pateikti visą sudėtingą muzikinę medžiagą, neperspausti emocijų ir neužgriozdinti klausytojų dėmesio. Kažin, ar teks greitu metu Lietuvoje išgirsti bent panašų Regerio atlikimą?.. O nūdienos olandų vargonininko ir kompozitoriaus Jan Welmers (g.1937) “Litanija” tiesiog užbūrė kiekvieną, tuo metu buvusį bažnyčioje. Šį, savo sutartinių melodika bei lygumų įvaizdžiu, sakytum, “baltišką” kūrinį G.Boelen labai vykusiai įtraukė į programą. Praktiškai, likdamas vienoje spalvoje atlikėjas su neįtikėtina jėga užaugino jį iki kurtinančios, žymiai galingesnės už patį Regerį, kulminacijos, kupinos tik vargonais įmanomų išgauti puikių efektų. Dar vienas stiprus Regeris (Fantazija “Ein feste Burg”, op.27) praskambėjo belgo Jean Luc Thellin pasirodymo metu. Priešingai, nei anksčiau pasirodęs ukrainietis, šis konkursantas nepasiklydo sudėtingoje faktūroje ir nepabijojęs atverti priekinių trečiojo manualo skydų sustatė tobulą registruotę. Joje idealiai girdėjosi visi trio balsai, tarsi iš paukščio skrydžio buvo įmanoma ištisai, kaip nenutrūkstančią liniją sekti choralinę melodiją, o visas Fantazijos statinys iškilo kaip didinga gotikinė bažnyčia. Dėl C.Francko, matyt, galima būtų ginčytis (skambėjo “Malda” op.20). Negana to, kad pasitaikė vienas kitas teksto netikslumas, ne itin vientisas bei įtaigus buvo ir emocinis kūrinio pateikimas, net tam tikras šaltumas. Atlikėjas gana ilgai “taupė” liežuvėlius, o įjungė juos - toli gražu - ne tinkamiausioje vietoje. Pakankamai lėkštai suskambo liežuvėlis ir pačioje paskutinėje “Maldos” frazėje. Nelabai vykusiai registruotė buvo parinkta ir Čiurlionio Fugai, nors bendras susikaupimas ir kūrinio vieningumas paliko gerą įspūdį. Netikėtu disonansu nuaidėjo netrukus po belgo pasirodymo kilęs šurmulys: konkursantas, netverdamas savyje, kreipėsi į žiuri, skųsdamasis netinkamu asistavimu: netiksliai perjungiamomis kombinacijomis, ne vietoje verčiamais puslapiais, rankovėmis kabinamais klavišais... Deja, tai nebebuvo pirmas į viešumą išplaukęs panašaus pobūdžio skundas - organizatoriams, regis, teks gerokai koreguoti savo nusistatymus, siekiant išlaikyti tarptautinį susidomėjimą konkursu Lietuvoje. Labai rizikingą laisvąją programą pasirinko antrasis finale grojęs ukrainietis, T.Baginec. Jo pasirodymo pradžioje suskambo savojo laikmečio konkurentų - prancūzo L.Marchand’o (“Grand Dialogue”) ir vokiečio J.S.Bacho (Concerto G-dur, BWV 592) - muzika. Pirmiausiai, nepaisant pavadinimų, tai ne pati tikroji koncertinė muzika, reikalaujanti gilaus skirtingų šalių kultūrinės tradicijos išmanymo. Iš kitos pusės, Bacho koncertas net ir nebuvo 100% švariai sugrotas... Grubokai nuskambėjo solinis lėtosios vidurinės dalies balsas, o stokojant tesitūros prisiėjo laužyti kairės rankos linijas. Gerokai sunkiasvoriškai nuskambėjo ir privalomieji kūriniai - M.K.Čiurlionio Fuga b-moll, atlikta kiek neužtikrintai, ir M.Regerio Fantazija ir Fuga d-moll, op. 135b. Gana vienoda agogika suvienodino skirtingus Fantazijos epizodus, neišlavintą ausį galėjo žeisti gruboka registruotė. O Fugoje iki kosminių mastų buvo išdidintas kontrastas tarp pabrėžtinai lėtos - per tai net pamirštančios dainuoti - pirmosios temos ir ultratrumpais štrichais atliekamos antrosios. Finalinį Jurgitos Kazakevičiūtės pasirodymą, greičiausiai, ne itin moralu aptarinėti: juk klausimas buvo ne “kaip gerai ji pagros”, bet “ar sugros”. Jurgita viltis pateisino... 2007 m. rugsėjo 23 d. 17.30 val.

Konkurso rezultatai

I premija - Jurgita Kazakevičiūtė (Lietuva) II premija - Ka Young Lee (Pietų Korėja) III premija - Jean Luc Thellin (Belgija) Diplomai: Taras Baginets (Ukraina), Gijs Boelen (Nyderlandai), Jevgen Vereščiagin (Ukraina) Specialusis prizas už geriausiai atliktą M.K.Čiurlionio kūrinį - Gijs Boelen (Nyderlandai) Specialusis prizas už geriausiai atliktą lietuvių kompozitoriaus kūrinį - Taras Baginets (Ukraina)
www.vargonai.lt