© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
www.vargonai.lt

Skaitiniai

Vargonininkų konkursas: atskaitos taškas ar dar viena pradžia jau įpusėjus?

Iškart po Šventų Velykų net penkias dienas iš eilės, balandžio 17-21 d., Vilniaus Rotušėje ir Šv. Kazimiero bažnyčioje vargonų gaudesys pirmiausia buvo skirtas ne Kristaus Prisikėlimo šventei pažymėti ir reiškė ne vargoninės muzikos koncertus (kaip bebūtų gaila, vis dar itin retą reiškinį mūsų sostinėje), nors užsukti ir pasiklausyti visų instrumentų karaliumi vadinamų vargonų skambesio galėjo kiekvienas. Informacijos pro šalį einantiems, tiesa, tarsi ir nebuvo, o klausytojai viduje rinkosi irgi ne kokie atsitiktiniai smalsaujantys prašalaičiai, pavyzdžiui, išgirdę bažnyčioje vidudienį gaudžiant vargonus... Didžiojo ketvirtadienio vakarą nutildytas dūdas, išaušus džiugiai Prisikėlimo šventei, prakalbino I-ojo Jono Žuko jaunųjų vargoninkų konkurso dalyviai. Konkurse (kurį suorganizavo VšĮ “Naujasis vargonų forumas”), skirtame žymaus išeivijos vargonininko Jono Žuko atminimui, dalyvavo moksleiviai bei studentai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės ir užsienyje studijuojantys jaunieji Lietuvos vargonininkai, suskirstyti į dvi amžiaus grupes. Iš daugiau nei dešimties konkurse griežusių jaunųjų vargonininkų tarptautinė komisija atrinko laureatus: vyresniųjų grupėje I premija skirta Vilimui Norkūnui, II - Monikai Stasiukėnaitei, III - Redai Gurklytei, diplomu apdovanota Simona Šmigelskaitė. Jaunesniųjų grupėje neskyrus pirmos premijos antrąją pasidalino Vaidas Alaunė ir Povilas Padleckis, III premija teko Karolinai Juodelytei, diplomai įteikti Simonai Liamo ir Ausmai Sakalauskaitei. Specialiais prizais buvo apdovanoti ne tik konkurse griežusieji (Vilimas Norkūnas, Giedrė Prūselaitytė, Vaidas Alaunė, Povilas Padleckis) - atskiras žiuri prizas buvo skirtas Kauno J.Gruodžio konservatorijos dėstytojai Daliai Jatautaitei. Lyginant Lietuvoje jau tradiciniu tapusį tarptautinį vargonininkų konkursą, rengiamą kartu su M.K.Čiurlionio pianistų konkursu, šis renginys pirmiausia buvo skirtas tik Lietuvos jauniems vargonininkams, jų tarpusavio galimybių ir talento palyginimui ar netgi aukštesniosios ir aukštosios vargonavimo studijų pakopų įvertinimui. Atrodytų, mėginta patyrinėti tą Lietuvoje dėstomų vargonavimo studijų atskaitos tašką, kuris tampa tramplinu į profesionalųjį muzikavimą. Be galo svarbiu konkurso kriterijumi buvo žiuri sudarymas - jaunų lietuvaičių grojimą vertino tarptautinis vargono meno atstovų ratas. Pirmininke pakviesta Karin Nelson, nepaprastai įdomi menininkė, vargonus ir bažnytinę muziką studijavusi Geteborgo universitete, vėliau klavesiną ir vargonus studijavusi Amsterdamo konservatorijoje (Olandija), šiuo metu dėstanti vargonus Geteborgo universitete bei vadovaujanti Geteborgo universiteto Bažnytinės muzikos institutui. Beje, vargonininkės Karinos Nelson solinio koncerto Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonais buvo galima pasiklausyti prieš tris metus vykusiame festivalyje “Vargonų vasara”. Taip pat šioje žiuri dalyvavo vargonų grojimo meną Latvijos muzikos akademijoje ir Rygos Katedros choro mokykloje dėstanti, tuo pačiu aktyviai koncertuojanti vargonininkė Vita Kalnciema, o iš Lenkijos pakviestas Varšuvos muzikos akademijoje bei J.K.Elsnerio muzikos gimnazijoje dėstantis vargonus, studijavęs Lozanos konservatorijoje (Šveicarija), tarptautinių konkursų laureatas Punsko lietuvis vargonininkas Romanas Szlauźys. Komisijos vertinimo objektyvumą patvirtino ir tai, jog iš Lietuvos į žiūri pakviesti muzikai, kurie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Kauno konservatorijos, Marijampolės kolegijos auklėtinių-konkurso dalyvių galėjo klausytis nešališkai - juos vertino Lietuvos vargonininkai Balys Vaitkus ir Tomas Bakučionis. Sakyčiau, komisijos sudarymas iš pedagogų ir profesionalių vargonininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Lenkijos bei Švedijos buvo itin profesionalus konkurso organizatorių žingsnis. Kitų šalių žiuri nariai Lietuvos jaunųjų vargonininkų galėjo klausytis tarsi iš savo varpinės, palyginti su savo šalies vargonų meno lygiu, pateikti išties objektyvių pastabų. Pavyzdžiui, išklausęs konkurso dalyvius, Varšuvos muzikos akademijos dėstytojas Romanas Szlauźys mūsų aukštosios mokyklos studentų vargonininkų pasiruošimo lygį šiandieninėje Lenkijoje prilygino tik žemesnės pakopos muzikos mokyklų pasiekimams. Ir paradoksalu, į ką Lenkijos vargonininkas atkreipė dėmesį - jog, atrodytų, visiškai neatsitiktinai vyresniųjų grupėje pirmųjų premijų laurai atiteko būtent ne Lietuvoje, o svetur studijuojantiems jauniesiems muzikams. R.Szlauźio nuomone, vienas svarbiausių užsienio šalyse studijuojančio jaunimo pranašumų yra tai, jog studijos suteikia pasitikėjimo ir savarankiškumo, atsiranda galimybė prisiliesti prie įvairių instrumentų ar suvokti vargonų įvairovę. Konkurse tai atskleidė, pavyzdžiui, kaip dalyviai parinkdavo kūriniams registruotes - nuo akivaizdžiai į akis krintančios absoliučios pedagogo “kontrolės” ir bet kokių smulkmenų “sustygavimo” iki paties dalyvio fantazijos ir profesionalumo, priimant savarankišką sprendimą. Deja, bet R.Szlauźio komentaras dėl galimybės kuo daugiau ir dažniau groti įvairiais instrumentais skaudžiai palietė mūsų šalies kasdienybę. Mat Lietuvos vargonininkų situacijoje galima įžvelgti ir kitą medalio pusę - kur šiandien Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar žemesnėse vargonų grojimo pakopose studijuojantys atlikėjai turi galimybę laisvai reikštis ir muzikuoti, rengti pasirodymus, pratintis prie scenos? Ne paslaptis, jog muzikos akademijos vargonų klasėse stovintys vargonai tinka tik praktikavimuisi ir teksto mokymuisi. Pavyzdžiui, Latvijos vargonininkė Vita Kalnciema savo studentams sudaro sąlygas palyginti dažnai groti istoriniais Latvijos sostinės bažnyčiose stovinčiais instrumentais, o Rygos katedros vargonai - atviri įvairiems muzikiniams renginiams ir profesionaliai vargonų muzikai. Kaip bebūtų, Lietuvoje galimybė prisiliesti prie tikrojo instrumento, pajusti vargonų gaudesio solidumą ar pažaboti bažnytinės akustikos specifiką mūsų studentams vis dar problemiška. Nors vien Vilniaus bažnyčiose veikiančių instrumentų turime ne vieną ir ne du. Nors, kaip rodo renginiai Šv. Kazimiero bažnyčioje, sekmadieninės muzikos su vargonais popietė nestokoja populiarumo. Beje, dar neištrinti iš atminties koncertai Vilniaus katedros vargonais, o Šv. Jonų bažnyčioje stovi didingas romantinis instrumentas (tik jo rekonstrukcijos darbų pridavimas užtruko...). Norisi tikėti, jog galų gale baigsis užsitęsusi A.G.Casparini vargonų Šv. Dvasios bažnyčioje restauracija ir iš naujo prakalbintas instrumentas neliks vien liturgikos palydovu... Šis konkursas atskleidė, jog jauniems Lietuvos muzikams pirmiausia galbūt reikėtų ugdyti gebėjimą savarankiškai pažinti, prisitaikyti prie kaskart naujo instrumento (kaip joks kitas instrumentas kiekvieni vargonai yra unikalūs ir skirtingi). Prisiminus nuostabų atvejį, kai viename Vokietijos kaimelyje vargonininkė prieš koncertą susirinkusiems galėjo turtingai papasakoti apie savo bažnyčios vargonus su smulkiomis jų pastatymo istorijos detalėmis ir atskirų registrų pristatymu, norėtųsi, jog ir Lietuvos vargonininkai lygiai taip pat “sirgtų” už savo instrumentą. Kaip ir galima tikėtis pasibaigus konkursui, šis renginys lietuviškos vargonavimo mokyklos kasdienybę tarsi “supurtė”, vieniems tapęs atskaitos tašku, kitiems - savotišku savo jėgų išbandymu ar patvirtinimu. Inicijuotas tarsi vietinės tarpusavio rungtynės, keliems iš dalyvių J.Žuko konkursas atvėrė ir platesnius vandenis - Giedrė Prūselaitytė gavo kvietimą dalyvauti “Vargonų vasaros akademijoje 2006”, Vilimas Norkūnas gavo kvietimą surengti solinį koncertą 2006 m. rugpjūčio 16 d. Słupsko Šv. Jokūbo bažnyčios barokiniais vargonais - tai specialusis Lenkijos vargonininkų prizas.
Dr. Rima Povilionienė, 2006
© NVF | Naudoti ir platinti tekstinę ar grafinę informaciją be autorių leidimo ir nuorodos į www.vargonai.lt griežtai draudžiama
Dr. Rima Povilionienė, 2006

Vargonininkų konkursas: atskaitos taškas

ar dar viena pradžia jau įpusėjus?

Iškart po Šventų Velykų net penkias dienas iš eilės, balandžio 17-21 d., Vilniaus Rotušėje ir Šv. Kazimiero bažnyčioje vargonų gaudesys pirmiausia buvo skirtas ne Kristaus Prisikėlimo šventei pažymėti ir reiškė ne vargoninės muzikos koncertus (kaip bebūtų gaila, vis dar itin retą reiškinį mūsų sostinėje), nors užsukti ir pasiklausyti visų instrumentų karaliumi vadinamų vargonų skambesio galėjo kiekvienas. Informacijos pro šalį einantiems, tiesa, tarsi ir nebuvo, o klausytojai viduje rinkosi irgi ne kokie atsitiktiniai smalsaujantys prašalaičiai, pavyzdžiui, išgirdę bažnyčioje vidudienį gaudžiant vargonus... Didžiojo ketvirtadienio vakarą nutildytas dūdas, išaušus džiugiai Prisikėlimo šventei, prakalbino I-ojo Jono Žuko jaunųjų vargoninkų konkurso dalyviai. Konkurse (kurį suorganizavo VšĮ “Naujasis vargonų forumas”), skirtame žymaus išeivijos vargonininko Jono Žuko atminimui, dalyvavo moksleiviai bei studentai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės ir užsienyje studijuojantys jaunieji Lietuvos vargonininkai, suskirstyti į dvi amžiaus grupes. Iš daugiau nei dešimties konkurse griežusių jaunųjų vargonininkų tarptautinė komisija atrinko laureatus: vyresniųjų grupėje I premija skirta Vilimui Norkūnui, II - Monikai Stasiukėnaitei, III - Redai Gurklytei, diplomu apdovanota Simona Šmigelskaitė. Jaunesniųjų grupėje neskyrus pirmos premijos antrąją pasidalino Vaidas Alaunė ir Povilas Padleckis, III premija teko Karolinai Juodelytei, diplomai įteikti Simonai Liamo ir Ausmai Sakalauskaitei. Specialiais prizais buvo apdovanoti ne tik konkurse griežusieji (Vilimas Norkūnas, Giedrė Prūselaitytė, Vaidas Alaunė, Povilas Padleckis) - atskiras žiuri prizas buvo skirtas Kauno J.Gruodžio konservatorijos dėstytojai Daliai Jatautaitei. Lyginant Lietuvoje jau tradiciniu tapusį tarptautinį vargonininkų konkursą, rengiamą kartu su M.K.Čiurlionio pianistų konkursu, šis renginys pirmiausia buvo skirtas tik Lietuvos jauniems vargonininkams, jų tarpusavio galimybių ir talento palyginimui ar netgi aukštesniosios ir aukštosios vargonavimo studijų pakopų įvertinimui. Atrodytų, mėginta patyrinėti tą Lietuvoje dėstomų vargonavimo studijų atskaitos tašką, kuris tampa tramplinu į profesionalųjį muzikavimą. Be galo svarbiu konkurso kriterijumi buvo žiuri sudarymas - jaunų lietuvaičių grojimą vertino tarptautinis vargono meno atstovų ratas. Pirmininke pakviesta Karin Nelson, nepaprastai įdomi menininkė, vargonus ir bažnytinę muziką studijavusi Geteborgo universitete, vėliau klavesiną ir vargonus studijavusi Amsterdamo konservatorijoje (Olandija), šiuo metu dėstanti vargonus Geteborgo universitete bei vadovaujanti Geteborgo universiteto Bažnytinės muzikos institutui. Beje, vargonininkės Karinos Nelson solinio koncerto Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonais buvo galima pasiklausyti prieš tris metus vykusiame festivalyje “Vargonų vasara”. Taip pat šioje žiuri dalyvavo vargonų grojimo meną Latvijos muzikos akademijoje ir Rygos Katedros choro mokykloje dėstanti, tuo pačiu aktyviai koncertuojanti vargonininkė Vita Kalnciema, o iš Lenkijos pakviestas Varšuvos muzikos akademijoje bei J.K.Elsnerio muzikos gimnazijoje dėstantis vargonus, studijavęs Lozanos konservatorijoje (Šveicarija), tarptautinių konkursų laureatas Punsko lietuvis vargonininkas Romanas Szlauźys. Komisijos vertinimo objektyvumą patvirtino ir tai, jog iš Lietuvos į žiūri pakviesti muzikai, kurie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Kauno konservatorijos, Marijampolės kolegijos auklėtinių-konkurso dalyvių galėjo klausytis nešališkai - juos vertino Lietuvos vargonininkai Balys Vaitkus ir Tomas Bakučionis. Sakyčiau, komisijos sudarymas iš pedagogų ir profesionalių vargonininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Lenkijos bei Švedijos buvo itin profesionalus konkurso organizatorių žingsnis. Kitų šalių žiuri nariai Lietuvos jaunųjų vargonininkų galėjo klausytis tarsi iš savo varpinės, palyginti su savo šalies vargonų meno lygiu, pateikti išties objektyvių pastabų. Pavyzdžiui, išklausęs konkurso dalyvius, Varšuvos muzikos akademijos dėstytojas Romanas Szlauźys mūsų aukštosios mokyklos studentų vargonininkų pasiruošimo lygį šiandieninėje Lenkijoje prilygino tik žemesnės pakopos muzikos mokyklų pasiekimams. Ir paradoksalu, į ką Lenkijos vargonininkas atkreipė dėmesį - jog, atrodytų, visiškai neatsitiktinai vyresniųjų grupėje pirmųjų premijų laurai atiteko būtent ne Lietuvoje, o svetur studijuojantiems jauniesiems muzikams. R.Szlauźio nuomone, vienas svarbiausių užsienio šalyse studijuojančio jaunimo pranašumų yra tai, jog studijos suteikia pasitikėjimo ir savarankiškumo, atsiranda galimybė prisiliesti prie įvairių instrumentų ar suvokti vargonų įvairovę. Konkurse tai atskleidė, pavyzdžiui, kaip dalyviai parinkdavo kūriniams registruotes - nuo akivaizdžiai į akis krintančios absoliučios pedagogo “kontrolės” ir bet kokių smulkmenų “sustygavimo” iki paties dalyvio fantazijos ir profesionalumo, priimant savarankišką sprendimą. Deja, bet R.Szlauźio komentaras dėl galimybės kuo daugiau ir dažniau groti įvairiais instrumentais skaudžiai palietė mūsų šalies kasdienybę. Mat Lietuvos vargonininkų situacijoje galima įžvelgti ir kitą medalio pusę - kur šiandien Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar žemesnėse vargonų grojimo pakopose studijuojantys atlikėjai turi galimybę laisvai reikštis ir muzikuoti, rengti pasirodymus, pratintis prie scenos? Ne paslaptis, jog muzikos akademijos vargonų klasėse stovintys vargonai tinka tik praktikavimuisi ir teksto mokymuisi. Pavyzdžiui, Latvijos vargonininkė Vita Kalnciema savo studentams sudaro sąlygas palyginti dažnai groti istoriniais Latvijos sostinės bažnyčiose stovinčiais instrumentais, o Rygos katedros vargonai - atviri įvairiems muzikiniams renginiams ir profesionaliai vargonų muzikai. Kaip bebūtų, Lietuvoje galimybė prisiliesti prie tikrojo instrumento, pajusti vargonų gaudesio solidumą ar pažaboti bažnytinės akustikos specifiką mūsų studentams vis dar problemiška. Nors vien Vilniaus bažnyčiose veikiančių instrumentų turime ne vieną ir ne du. Nors, kaip rodo renginiai Šv. Kazimiero bažnyčioje, sekmadieninės muzikos su vargonais popietė nestokoja populiarumo. Beje, dar neištrinti iš atminties koncertai Vilniaus katedros vargonais, o Šv. Jonų bažnyčioje stovi didingas romantinis instrumentas (tik jo rekonstrukcijos darbų pridavimas užtruko...). Norisi tikėti, jog galų gale baigsis užsitęsusi A.G.Casparini vargonų Šv. Dvasios bažnyčioje restauracija ir iš naujo prakalbintas instrumentas neliks vien liturgikos palydovu... Šis konkursas atskleidė, jog jauniems Lietuvos muzikams pirmiausia galbūt reikėtų ugdyti gebėjimą savarankiškai pažinti, prisitaikyti prie kaskart naujo instrumento (kaip joks kitas instrumentas kiekvieni vargonai yra unikalūs ir skirtingi). Prisiminus nuostabų atvejį, kai viename Vokietijos kaimelyje vargonininkė prieš koncertą susirinkusiems galėjo turtingai papasakoti apie savo bažnyčios vargonus su smulkiomis jų pastatymo istorijos detalėmis ir atskirų registrų pristatymu, norėtųsi, jog ir Lietuvos vargonininkai lygiai taip pat “sirgtų” už savo instrumentą. Kaip ir galima tikėtis pasibaigus konkursui, šis renginys lietuviškos vargonavimo mokyklos kasdienybę tarsi “supurtė”, vieniems tapęs atskaitos tašku, kitiems - savotišku savo jėgų išbandymu ar patvirtinimu. Inicijuotas tarsi vietinės tarpusavio rungtynės, keliems iš dalyvių J.Žuko konkursas atvėrė ir platesnius vandenis - Giedrė Prūselaitytė gavo kvietimą dalyvauti “Vargonų vasaros akademijoje 2006”, Vilimas Norkūnas gavo kvietimą surengti solinį koncertą 2006 m. rugpjūčio 16 d. Słupsko Šv. Jokūbo bažnyčios barokiniais vargonais - tai specialusis Lenkijos vargonininkų prizas.
www.vargonai.lt